Dėl K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimo
Šiandien vyksiančią Vilniaus m. savivaldybės inicijuotą diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?” galima būtų pavadinti ir kiek kitaip. Kodėl nepaklausus Lietuvos piliečių, ar jie nori, kad viešosios Vilniaus erdvės būtų vadinamos asmenų, įtariamų prisidėjus prie Holokausto vykdymo, vardais?
Iš vienos pusės, net pati diskusijos koncepcija atrodo keista – ar tai tokie klausimai iš viso yra moraliai priimtini valstybėje, kurioje buvo išžudyta beveik visa žydų bendruomenė, šalies kultūrinis, ekonominis, intelektualinis pagrindas? Nejaugi Lietuva neturi kuo didžiuotis, kad nebelieka nieko kito kaip skirti pagarbos ir atminimo ženklus asmeniui, garsėjusiam antisemitiniais teiginiais, Lietuvos valstybės be žydų tautybės asmenų vizija bei hitlerinės Vokietijos idealizavimu ?
Kita vertus, didelei visuomenės daliai Kazio Škirpos vardas daug nesako ir organizuojamas forumas bent teoriškai turėtų sudaryti galimybę pažinti kelias šios asmenybės puses. Tačiau ar buvo pakviesti ir dalyvaus istorikai, nebijantys pareikšti pozicijos, nepataikaujančios dešiniajai krypčiai, ar kviesti pasisakyti žydų vardą naudojančių valstybinių institucijų atstovai? Vargu.
Minint Holokausto Lietuvoje 75-metį, Seime vyko konferencija, istorikas A. Kasparavičius joje teigė, kad visos laikinosios Lietuvos vyriausybės ir Lietuvos aktyvistų fronto – LAF “vadžios” buvo K. Škirpos rankose. LAF politinė propaganda buvo tapati oficialiai fašistinei propagandai, kas lėmė itin aktyvų lietuvių įsitraukimą į Holokausto vykdymą. . Pasak istoriko, K. Škirpa neslėpė susižavėjimo Vokietija, nes daugiau nei 10 metų ten praleido – dirbo konsulu, vėliau – karo atašė. Būtent šiuo laikotarpiu – 1933–1934 metais – K. Škirpos iš Berlyno į Kauną siųstuose dokumentuose juntamas tam tikras jo susižavėjimas nacistinės Vokietijos vykdoma politika. Berlyne jis subūrė aktyvistų frontą. Frontininkai siekė išvaduoti Lietuvą iš sovietų okupacijos ir rengė 1941 metų sukilimą – laisva Lietuva matyta be žydų tautybės asmenų. Škirpos idėja buvo sukurti Tautinio darbo apsaugos batalioną, kuris be teismo Kauno VII forte sušaudė tūkstančius žydų.
1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Vilnių, K. Škirpa Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) branduolį.Rengė 1941 06 23 sukilimą ir buvo paskelbtas laikinosios Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku. Sutikdamas užimti premjero postą, K.Škirpa pageidavo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis bei Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Toje vyriausybėje, be premjero K.Škirpos, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai (Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas), 6 kauniečiai (Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) ir berlynietis Rapolas Skipitis bei valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas.
Lietuvos žydų bendruomenės pozicija diskusijoje keliamu klausimu aiški – Kazio Škirpos alėjos pavadinimą keisti būtina. Vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams.
Kol vyksta šis diskusijų ciklas, Lietuvos žydų bendruomenė eilinį kartą primena, kad Vilniaus dar nepuošia paminklas žydų gelbėtojams – Pasaulio Tautų Teisuoliams, mieste nėra viešų erdvių pavadintų garsių Lietuvos žydų, prisidėjusių prie Lietuvos valstybingumo ir demokratinių procesų stiprinimo vardais, Lietuvos