Pajūrio naujienos 2016-11-18

Romualas Beniušis

1941 metų birželio 22 dieną nacistinės Vokietijos armijai įžengus į Sovietų Sąjungos 1940 metais okupuotą Lietuvą, netrukus pradėtos vykdyti makabriškos, genocidu virtusios represijos prieš Lietuvos piliečius žydus.

J. Marijampolskaitė (dešinėje) su savo darbėniškėmis bičiulėmis ir jų vaikais prie Lurdo grotos Palangoje. 1935–1936 m.

Nors nedidelė dalis vietos gyventojų tapo uoliais nacių talkininkais ir prisidėjo prie represijų, didžioji dalis užjautė savo kaimynus žydus ir stengėsi jiems padėti. Iki šiol vyresni darbėniškiai prisimena kone legenda tapusią Darbėnų gydytojos Jochvedos Marijampolskaitės, deja, tragiškai pasibaigusią gelbėjimo istoriją, kurios paslaptis kiek pravėrė šių eilučių autoriaus perskaityta Būtingės kaimo gyventojų Katerinos ir Benedikto Bagdanavičių tremties į Sibirą byla.

Jochveda Marijampolskaitė gimė 1898 metų balandžio 23 d. Vilkaviškyje, žydų šeimoje. Daugiau informacijos apie jos šeimą ir vaikystę rasti nepavyko. Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (LCVA) yra išlikę J. Marijampolskaitės studijų Lietuvos universiteto Medicinos fakultete dokumentai, kuriais pasidalijo JAV gyvenantis istorijos prof. E. Goldstein, atvėrę kai kuriuos nežinomus jos biografijos puslapius. Tarp jų yra pažymėjimas, kad ji 1917 m. balandžio 29 d. sidabro medaliu baigė Tambovo moterų gimnaziją. Matyt, kad ji į Rusiją pasitraukė Pirmojo pasaulinio karo metu kartu su Marijampolės mergaičių progimnazijos vadovybe ir mokinėmis, kurie 1915 m. vasario mėnesį, vokiečiams užėmus Marijampolę, persikėlė į Trakus, o vėliau, frontui slenkant į Rytus, į Tambovo miestą Vakarų Rusijoje. Netrukus ji įstojo į vieną seniausių Rusijos imperijoje 1804 metais įsteigto Charkovo universiteto medicinos fakultetą. Moterims žydėms Rusijoje rinktis gydytojos profesiją galimybė atsirado XIX amžiaus pabaigoje, tad nemažai gabių merginų svajojo apie šią prestižinę, stabilias pajamas ir padėtį visuomenėje užtikrinusią kilnią profesiją. Charkovo universitete nuo seno studijavo ir studentai iš Lietuvos, čia 1894 metais buvo įsteigta ir Lietuvių studentų draugija.

Tuo pat metu 1917–1919 m. čia mediciną studijavo ir 1897 metais Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime gimęs Palangos progimnazijos ir Liepojos gimnazijos auklėtinis Domas Grabys, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės pulkininku bei taip pat, kaip ir J. Marijampolskaitė, tapęs totalitarinio režimo auka ir 1942 m. nužudytas sovietiniame Gorkio lageryje. 1919 m. gegužės mėnesį J. Marijampolskaitė buvo perkelta į trečią kursą, bet Rusijoje prasidėjęs pilietinis karas ir ekonominė suirutė neleido toliau tęsti mokslų, tad teko grįžti į Lietuvą, juolab, kad ji jau buvo tapusi nepriklausoma valstybe. 1922 m. rugsėjo 1 d. tuo metu gyvenusi ir dirbusi Kauno ligoninėje, ji Kauno universiteto lektoriui parašė prašymą priimti ją į Medicinos fakultetą, į kurio trečią semestrą rugsėjo 17 d. ir buvo priimta. Studijų metu sėkmingai išlaikiusi egzaminus pas žymiausius to meto Lietuvos medicinos profesorius, 1926 m. birželio 16 d. gavo visų dešimties semestrų įskaitą ir įgijo teisę laikyti baigiamuosius egzaminus, kuriuos 1928 m. balandžio 17 d. sėkmingai išlaikiusi gavo teisę verstis privačia gydytojo praktika. Matyt, kad netrukus ji atvyko į Darbėnus ir Vaineikių gatvėje nagingo dailidės Liudo Dargio neseniai pastatytame dviaukščiame name įsteigė medicinos kabinetą. Sunku spręsti, kodėl ką tik mokslus baigusi gydytoja, gimusi ir užaugusi Suvalkijoje, tolimesniam savo gyvenimui ir darbui pasirinko mažai žinomą Žemaitijos miestelį prie Latvijos sienos.

J. Marijampolskaitė ir jos bičiulė E. Kileso iškyloje po šventinius Darbėnus. 1935–1937 m.

Gal dėl čia gyvenusios gausios žydų bendruomenės ar gydytojo trūkumo, o gal įtakos turėjo jos studijų draugo Charkovo universitete Domo Grabio pasakojimai apie šį jam artimą miestelį.

Neabejotina, kad išsilavinusi, mėgusi piešti ir kurti rankdarbius, aukštos kultūros gydytoja greitai užsitarnavo miestelio žmonių pasitikėjimą ir pagarbą, įgijo draugų ir bičiulių. Buvusios Darbėnų miestelio gyventojos Silvijos Mišeikienės iš savo senelės Elenos Kileso (1902–1982 m.) paveldėtose nuotraukose, kuriose įamžinta gydytoja, jos draugai ir juos supusi aplinka, patvirtina, kad ji bendravo ne tik su žydų bendruomenės žmonėmis.

Darbėnų geležinkelio stoties viršininko padėjėjo Isako Kileso žmona Elena tapo tikra gydytojos, kurią visi vadino trumpesniu Beti vardu, bičiule, jos kartu praleisdavo laisvalaikį, keliaudavo po apylinkes, aplankydavo kaimyninius miestus Lietuvoje ir Latvijoje.

Elena, kurios mama buvo vokietė, gerai mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, buvo apsiskaičiusi, todėl moterys lengvai bendraudavo. Visus darbėniškius 1939 m. sukrėtė ankstyva ir netikėta šešiolikmetės Lidijos Kileso mirtis. Mergina sirgo sunkia cukrinio diabeto forma, todėl, prasidėjus komplikacijoms, jos gyvybės išgelbėti nepavyko. Ši tragedija palietė ir šeimos draugę gydytoją J. Marijampolskaitę, kuriai nepavyko išgelbėti jaunos mergaitės.

Darbėnų miestelio gyventojas, tarnautoju Kretingoje dirbęs Pranas Vaitila (1901–1962 m.) vienišai gydytojai rodė didesnį dėmesį, dažnai ateidavo pakalbėti įvairiomis temomis, pavakaroti.

Bičiulės J. Marijampolskaitė (dešinėje) ir E.Kileso žiemą Darbėnų liepų alėjoje 1935–1937 m.

Nežinia, kaip būtų susiklostęs tolesnis šių žmonių gyvenimas, jei ne 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos ir SSSR karas, sudaužęs Darbėnų miestelio žmonių gyvenimus, jų ateities siekius ir viltis. 1941 m. birželio 29 d. naciams nužudžius apie 150 žydų vyrų, šios brutalios beprasmiškos žudynės sukrėtė vietos gyventojus, todėl dalis jų pasiryžo nelikti abejingais ir padėti savo kaimynams žydams. Likusieji apie 400 miestelio žydų, dauguma jų – moterų ir vaikų, buvo perduoti vietos policijos apsaugai ir uždaryti mūrinėje sinagogoje miestelio centre, jie per vasaros karščius buvo laikomi gyvenimui nepritaikytame pastate antisanitarinėmis sąlygomis. LCVA saugomas 1941 metų rugpjūčio 15 d. Darbėnų policijos nuovados viršininko E. Simonaičio rašytas raportas Kretingos apskrities policijos vadui dėl lėšų skyrimo laisvai samdomiems pagalbiniams policininkams, sinagogoje saugantiems per 400 čia uždarytų žmonių, o taip pat prižiūrintiems juos vedant į darbus. Atlyginimų negaunantys policininkai, pamaloninti maisto produktais ar naminukės buteliu, „nematydavo“, kaip miestelio gyventojai, dažniausiai – jų vaikai, atnešdavo, o apylinkių ūkininkai ir atveždavo pusbadžiu gyvenantiems žmonėms maisto produktų: virtų bulvių, pieno, lašinių, sūrio. Papirkus sargybinius, iš sinagogos pavyko pasprukti ir vėliau išsigelbėjusiems Darbėnų žydams. Maisto trūkumas buvo viena iš priežasčių, dėl ko liepos gale apie 60 vyrų ir moterų buvo išleisti darbams pas vietos ūkininkus.

Taip pas Būtingėje gyvenusius K. ir B. Bagdanavičius atsidūrė darbėniškės Chasia Šubicaitė ir Riva Šatelienė, o Medomiškių kaimo ūkininkų Barboros ir Kazio Lukošių šeimoje – Darbėnų žydų mokyklos mokytojas Mošė Blochas, kuriems pavyko išlikti gyviems. Sekmadieniais miestelio bažnyčioje į Mišias susirinkę žmonės, girdėdavę Darbėnų bažnyčios vikaro Domininko Kenstavičiaus (1910–2010 m.) pamokslus, kuriuose buvo smerkiamas nežmoniškas elgesys su žydais, po jų kalbėdavosi apie tai, kaip likusiems iš jų padėti išgyventi. Juk ne vienas darbėniškis tarp žydų turėjo draugų ir bičiulių, palaikė ne tik gyvenimiškus, bet ir ūkinius dalykinius ryšius. Bagdanavičių šeima, gyvenusi Būtingės kaime nuošalioje sodyboje netoli miško ir jūros, buvo vieni tų, kurie teikė Darbėnų miestelio žydams visokeriopą pagalbą, nors patys turėjo 3 nepilnamečius vaikus ir žinojo, kad už pagalbą žydams jiems gresia mirtis. Apie tai okupacinės valdžios išleisti plakatai buvo iškabinti miestelyje, apie tai kalbama ir jos leidžiamuose potvarkiuose.

P. Vaitila, pokario metais dirbęs Darbėnų vidurinėje mokykloje ūkvedžiu, 1956 metais buvo Kretingos milicijoje apklaustas dėl Bagdanavičių šeimos veiklos karo metais gelbstint žydus, jiems sovietinei valdžiai parašius skundą dėl tremties į Sibirą neteisėtumo. Jo liudijimai apie bandymą išgelbėti J. Marijampolskaitę yra svarbus dokumentas, parodantis Darbėnų miestelio ir jo apylinkių žmonių ryžtą ir solidarumą padėti žmonėms.

Gydytoja kartu su kitais žydais buvo įkalinta sinagogoje. P. Vaitila, nujausdamas, kad anksčiau ar vėliau ten įkalintieji žmonės bus nužudyti, ieškojo kelių, kaip padėti gydytojai išlikti. K. Bagdanavičienė sutiko priglausti ją savo sodyboje, kai tik jos gyvybei iškils pavojus. Rugsėjo mėnesio pradžioje Baltojo kalno miške nužudžius apie 320 moterų ir vaikų, bei okupacinei valdžiai pareikalavus ūkininkams sugrąžinti pas juos dirbusius žmones, tapo aišku, kad netrukus toks pat likimas laukia ir likusių gyvųjų žydų.

Darbėnų vidurinės mokyklos kolektyvas. Pirmoje eilėje per vidurį – direktorius J. Česnauskas, jam iš kairės – ilgametis Kretingos pranciškonų ir Darbėnų gimnazijos mokytojas dailininkas Fabijonas Šulcas, antra iš dešinės – Birutė Straupytė-Kilesienė. Antroje eilėje pirmas iš dešinės – Leontijus Kileso. Trečioje eilėje pirmas iš dešinės – mokyklos ūkvedys Pranas Vaitila, prisidėjęs prie gydytojos J. Marijampolskaitės gelbėjimo nuo genocido. 1956 m.

P. Vaitila pažinojo Darbėnų policijos viršininką, kuris sutiko jam padėti, rugsėjo mėnesio gale žudynių išvakarėse naktį į sutartą vietą atvedęs gydytoją J. Marijampolskaitę. P. Vaitila tą pačią naktį paryčiais, paslėpęs ją šieno vežime, nuvežė į Bagdanavičių sodybą.

Deja, mieste užaugusią ir gyvenusią gydytoją baugino šalia sodybos stūksantis miškas, ji jautėsi nesaugiai, todėl primygtinai prašė, kad B. Bagdanavičius nuvežtų ją į Liepoją pas savo pažįstamą, kur ji galvojo jaustis saugesnė, nors jo ir žmonos įkalbinėjimai pasilikti bei gyvenimo logika vertė pasielgti priešingai.

Tarp Darbėnų žydų, dažnai buvojusių Liepojoje ir ten turėjusių pažįstamų ir draugų, sklandė gandai, kad šis miestelis yra saugesnis, kad ten žydai nebus naikinami, nors tai buvo tik neišsipildžiusios viltys.

Išlikusi viešai internete prieinama nacių filmuota medžiaga apie masines žmonių žudynes Liepojos pajūrio kopose iki šiol šiurpina civilizuotą pasaulį.

Vykdydamas gydytojos norą, B. Bagdanavičius ją paslėpė arkliais traukiamame šieno vežime ir nuvežė ją už 60 km į Liepoją pas pažįstamus. Deja, po kelių dienų P. Vaitila, gavęs iš Bagdanavičių šeimos maisto ir moteriškų rūbų, nuvykęs į Liepoją, jos neberado. Buto šeimininkės teigimu, gydytoja pabūgo šiame name gyvenančių nacių ir, pernakvojusi vieną naktį, pati išėjusi. Kitų liudininkų teigimu, ją išvaręs pažįstamos sutuoktinis, išsigandęs gresiančio pavojaus jų šeimai. P. Vaitila, apvaikščiojęs miestą, nieko daugiau apie gydytoją ir jos tolesnį likimą nesužinojo. Viltis, kad ji kaip nors pasieks Bagdanavičių sodybą, kur ji būtų priglausta ir paslėpta, išblėso. Matyt, kad gydytoja pačioje Liepojoje ar pakeliui į Lietuvą buvo sulaikyta ir vėliau nužudyta kartu su kitais Liepojos žydais, nors jos pavardės tarp nužudytų Liepojos žydų nėra, nes ten surašyti vietiniai. Pokariu vienas darbėniškis minėjo, kad jis karo metais Liepojoje J. Marijampolskaitę matęs ir atpažinęs per miestą nacių lydimoje vietinių žydų kolonoje.

Tragiškai pasibaigusi Darbėnų gydytojos gelbėjimo istorija kartu su pavykusiais ir šiandien žinomais 5 darbėniškių išgelbėjimo atvejais tik patvirtina išskirtinį Darbėnų miestelio ir apylinkių žmonių ryžtą, drąsą ir draugiškumą gelbstint savo kaimynus, o tuo pačiu kovojant ir prieš nacių okupaciją, kurios metu buvo surengtos dar niekada Lietuvos istorijoje neregėtos masinės nekaltų žmonių žudynės.

Holokausto memorialas ir žydų gelbėtojų alėja Liepojos pajūrio kopose, kur 1941 metais buvo žudomi Liepojos žydai. Tarp jų – ir darbėniškė gydytoja J. Marijampolskaitė.

Už drąsą ir pasiaukojimą dešimt iš jų apdovanoti Lietuvos valstybės apdovanojimais – „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais“, kai kiti iki šiol lieka nežinomi. Paskutiniu metu Darbėnų gimnazijos mokytojai ir mokiniai atsigręžė į savo miestelio sunaikintos žydų bendruomenės istoriją ir tai džiugina. Kitas žingsnis būtų darbėniškių kovotojų prieš nacistinę okupaciją, karių be ginklo, atminimo įamžinimas. Darbėnų gimnazija didžiuojasi savo rezistencinio 1944–1953 metų judėjimo prieš sovietinę okupaciją muziejumi, bet jame nėra nieko apie kovotojus prieš nacizmą. Paradoksas, bet Lietuvoje nerasite nė vieno paminklo žydų gelbėtojams, kur išgelbėtų žydų artimieji ir palikuonys galėtų jų atminimui ir padėkai uždegti žvakelę ar senu žydų papročiu padėti akmenėlį. Nejaugi nacių okupacija, kurios metu vyko dar niekada Lietuvoje neregėtos nekaltų žmonių žudynės, laikoma „švelnesne“ negu sovietinė, o jos nusikaltimai – ne tokie baisūs? Kaip kitaip paaiškinti tai, kad vienoje iš Kretingos rajono katalikų bažnyčių šv. Velykų rytą tikintieji pašventintą vandenį vis dar semia iš nacių kariuomenės naudoto su išlikusiais vokiškais užrašais metalinio indo, o vienoje iš Kretingos rajono gimnazijų garbingoje vietoje kabo nuotrauka žmogaus, apie kurio veiklą 1941 m. 2011 metų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išvadoje rašoma: „kad jis 1941 m. dalyvavo persekiojant žydų tautybės Lietuvos piliečius dėl jų tautybės, taip pat dalyvavo jų masinėse žudynėse, kas tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal tarptautinę teisę vertinami kaip sunkūs nusikaltimai žmoniškumui, o surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, kad jis savo veiksmais konvojuojant, juos saugant žudynių vietoje, pasmerktųjų mirčiai mušimu, spardymu, kurie vertinami kaip viena iš žmogaus kankinimo formų, aktyviai dalyvavo žydų tautos genocide“.

Akivaizdu, kad istoriją mes turime tokią, kokią paveldėjome, o kokią paliksime ateities kartoms – tikrąją ar vis dar nutylimą – priklauso tik nuo mūsų…

Nėra to mažo, kuris negalėtų padaryti didelio darbo.

(Ona Šimaitė)

Romualdas BENIUŠIS