Netekome Šimono Pereso, žmogaus turėjusio aiškią ateities viziją, – Nobelio taikos premijos laureato, svajonių ir veiksmų Prezidento. Viso pasaulio žmonės, atstovaujantys įvairias gyvenimo sritis, valstybių vadovai, politikai, visuomenės nuomonės formuotojai, filosofai ir menininkai susirinko į Jeruzalę atiduoti Š.Peresui paskutinę pagarbą laidotuvių ceremonijoje. Gauta tūkstančiai užuojautos laiškų iš viso pasaulio, daug jų iš vietų, su kuriomis Izraelis nepalaikė jokių santykių.
Yona Bartal – Pereso “dešinioji ranka“, kuri lydėjo jį 21 metus kaip artimiausia patikėtinė. Partnerė, dalyvavusi svarbiausiuose įvykiuose, jautriausiuose susitikimuose, likdavusi užkulisiuose, priimant rekšmingus sprendimus. Yona dabar analizuoja Pereso “paslaptį” ir paaiškina, kodėl jis amžiams daugeliui lyderių išliks mentorius ir mokytojas.
Tai jo Paslaptis
“Šimonas Peresas reikalavo, kad visi palaikytų dialogą su rytojum, matytų savo akyse ateitį. Jis kalbėdavo apie vertybes ir moralę. Dabar mes turime tęsti jo viziją. “
Yona Bartal
Buvusi devintojo Izraelio Prezidento Šimono Pereso tarnybos direktorė.
Šiandien, praėjus mėnesiui po jo mirties, aš prisimenu, kas vyko dvidešimt vienerius metus be sustojimo ištisas paras Izraelyje ir pasaulyje, kur aš sekiau paskui jį, stengdamasi žengti tokiais pat dideliais žingsniais ir panirti į jo Globalias idėjas. Bandau sudėlioti maišą nepaprastų asmeniškų jausmų, surišti juos, nusilenkti atminčiai ir po minutės padėti į lentyną. Sėdžiu sau priešais istorinį veidrodį ir mėginu paaiškinti sau Šimono Pereso fenomeną nuo pat artimos ir intensyvios pažinties.
Žiūriu į didžiules krūvas užuojautos laiškų iš viso pasaulio, aš vis dar jaučiu šiltą apkabinimą: Clinton, Obamos, Prancūzijos prezidento, prancūzų filosofo Bernardo Henrio Levio, jaunojo Trudeau iš Kanados ir daugelio kitų lyderių, kurie atvyko, stovėdami tyliai ir verkė prie išėjusio ir mus palikusio Pereso.
Gerai prisimenu ir giliai suvokiu prasmę ir priežastį, kodėl rugsėjo 28 d. akimirką, kai Peresas paliko mus, dešimtys lėktuvų įjungė variklius, šimtai biurų vadovų greitai pakilo skrydžiui, Baltieji rūmai davė tiesioginį nurodymą 4 lėktuvams skristi ir pasirengti prezidento atvykimui iš galingiausios pasaulio demokratijos.
Savo 93-iaisiais gyvenimo metais Peresas nebebuvo oficialus vadovas, bet už jo pečių –dešimtmečiais nuveikto milžiniško nepaprasto darbo patirtis. Todėl visi, pajutę stiprų praradimo skausmą, susirinkome, tapome tarsi našlaičiai.
Šis jausmas kilo dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
Peresas primygtinai reikalavo, kad kiekvienas svarstytų ateities viziją, įdėmiu žvilgsniu tyrinėtų ateitį savo akimis. Peresas rėmėsi vertybėmis ir morale.
Visų lyderis
Galiu paliudyti iš savo asmeninės patirties, kad Ovaliniame kabinete arba Eliziejaus rūmuose, Jordanijoje, Kremliuj ar Balfoure jis kalbėjo su valstybių lyderiais apie pasaulio tvarką ir apie tai, ką turime daryti, kad mūsų vaikams paliktume geresnį pasaulį.
Peresas atvykdavo į šiuos susitikimus, apsiginklavęs planinga doktrina apie naują pasaulio tvarką ir ilgu plonu smeigtuku. Jis klausdavo galingiausių lyderių, sėdinčių savo rūmuose, nuklotuose raudonais kilimais ir apsupti karališkųjų sargybinių blizgančiomis uniformomis: “Kokį pasaulį mes paliekame ateinančioms kartoms? Pasaulis draskosi, alkani vaikai, žiaurios infekcijos, neįsivaizduojama atskirtis, teroras ir karai? Ilgas plonas smeigtukas susprogsta jų pasitenkinimui, visi įgauna pasitikėjimo savo sprendimams.
Netrukus po to jis pradeda aiškinti žodžius apie moralę, abipusę atsakomybę, kaip reikia priimti kitos pusės nuomonę, švietimą, vaistus visiems žmonėms ir pateikia išsamią formulę, kaip to siekti. Visi sėdi, rašo, linksėdami galvomis ir kiekvienas jų pageidautų, kad Peresas būtų asmeninis jų mentorius. Jis paliko pėdsaką visų širdyse, todėl visi pajuto poreikį skubėti į graudų atsisveikinimą prieš išsiskyrimą čia, Izraelyje.
Peresas eidavo į mokymo įstaigas ir kreipdavosi į studentus, kalbėdamas kitaip nei mokytojai; “Neklausykite jų – mokykitės, įsivaizduokit, plaukit su savo svajonėmis ir kurkit. Žinot patys geriau už juos, juk jūs šiuolaikiniai – skubėkit į priekį. “
Kalbėdamas su vyresnio amžiaus auditorija, jis būtinai paragindavo juos grįžti mokytis, įsisavinti naujus dalykus, žvelgti į ateitį, nes jų titulai – visiškai pasenę. Jis sakydavo: “Turite būti pasirengę rytojui!”
Šiandien, kai Pereso nebėra su mumis, aš nuolat jaučiu didelį troškulį, alkį ir nerimą. Pripratau kasdien jausti neaprėpiamą “vežantį” adrenalino kiekį, aš ir toliau bėgu, žinodama, kad mums “įsakyta” tęsti dialogą su ateitimi, atidžiai žvelgti ateičiai į akis ir niekada neišduoti vertybių.
Dabar tai prievolė, skirta mūsų kartai. Atėjo mūsų eilė.