Veisiejų ir Lazdijų žydai buvo sušaudyti Kaktiškėse.

LŽB pirmininkės Faina Kukliansky šeima per žudynes neteko 29 giminaičių, gelbėtojų dėka pavyko išsigelbėti seneliui su vaikais. Lietuvos žydų bendruomenėje yra keli Veisiejų Holokaustą išgyvenusių žydų palikuonys: F.Kukliansky, A.Levinsonas, I.Bereznickis, Junona Bereznicky , V. Sideraitė, seserys R. ir L. Ofčinskaitės.

Prie paminklo Holokausto aukoms Kaktiškėse.

Veisiejų vaistininkas Saulius Kuklianskis su žmona, gydytoja Zinaida ir trimis vaikais Moše, Ana ir Samueliu karo išvakarėse gyveno Alytuje. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, šeima greitai neteko dar jaunos, rūpestingos, mylinčios ir mylimos trijų vaikų motinos Zinaidos Kuklianskienės, tačiau Veisiejų vaistininkui ir jo vaikams pavyko išgyventi. Dramatiškas šios šeimos gelbėjimosi kelias – pabėgimas iš okupuotos Lietuvos teritorijos, pusantrų metų gyvenimas Gardino gete, pabėgimas iš Gardino geto ir grįžimas į Lietuvą – buvo pilni pavojų ir nesiliaujančios kovos dėl išlikimo.1943 metų vasarį vėl sugrįžę į Lietuvą, Saulius Kuklianskis ir jo vaikai Mošė, Ana ir Samuelis pusantrų metų slapstėsi Druskininkų rajono miškuose, padedant Sventijansko, Gerdašių, Vainiūnų, Macevičių ir Bugiedos kaimų gyventojams. Visi Veisiejų gyventojai žydai, tarp kurių buvo daug Kuklianskių giminių, nužudyti 1941-ųjų lapkričio 3-ąją Kaktiškėse.Nors nuo minimų įvykių pradžios jau praėjo virš 70 metų, Mošė Kuklianskis nieko neužmiršo. Jo žodžiais tariant – nei to blogio, to vargo, tos nepagrįstos neapykantos, to mirties tykojimo ir kvapo kiekvieną akimirką per tuos ilgus trejus metus, ir nei to gero, to siekimo padėti, to draugiškumo, tos dvasinės šilumos, kuri suteikdavo viltį bei jėgų, to šelpimo ir, pagaliau, išsigelbėjimo.Dokumentiniam filmui panaudoti Mošės Kuklianskio, vienintelio šios istorijos liudininko, sulaukusio šių dienų, o dabar gyvenančio Izraelyje, prisiminimai. Filmuota visose minimų įvykių vietose – Gardine, vaizdingoje Dzūkijoje, dalyvaujant dideliam Mošės, Anos ir Samuelio Kuklianskių vaikų ir anūkų būriui bei šios šeimos gelbėtojų palikuonims.

Pusiaukelėje tarp Seinų ir Druskininkų, Lietuvos pietuose, yra Veisiejai, gana vingiuoto Ančios ežero pusiasalyje jau nebetelpantis miestelis. XVIII a. pirmoje pusėje Veisiejuose buvo leista apsigyventi žydams. XIX a. pabaigoje jau beveik 63 % (iš 1540) miestelio gyventojų sudarė žydai litvakai. Jie šaipėsi: „Kad ir kur akmenį mestum, jis visada pataiko į žydą“. Kitų šio miestelio gyventojų daugumą sudarė lietuviai, aplinkiniai valstiečiai buvo vien lietuviai. Pasak vieno Amerikos žydo, emigravusio iš Kalvarijos, miestelio, esančio gana netoli Veisėjų, vietiniai žydai beveik visi kalbėjo penkiomis-šešiomis kalbomis: jidiš , vokiečių , rusų, lenkų. Pagrindinį uždarbį teikė lietuvių valstiečiai. Veisiejų pirkliai žydai supirkdavo iš jų javus, visokias žaliavas ir visa tai gabeno į Gardino miestą. Kas savaitę Veisiejuose būdavo turgūs. Valstiečiai į juos vykdavo ne tik parduoti, bet ir apsipirkti. Su jais žydai kalbėdavo lietuviškai.

Dovydo žvaigždė žymi Alytaus masinių žudynių vietą. Alytuje nužudyta dešimtys tūkstančių žydų. Į žudynių vietą jie buvo suvaryti iš aplinkinių miestelių ir kaimų.