David Harris Amerikos žydų komiteto Vykdantysis direktorius.
Rugsėjo 29, 2016
Apklausos kelia nerimą, daugelis Amerikos žydų jaučiasi atitrūkę nuo savo žydiškos tapatybės. Liūdna iki skausmo! Reaguodamas ir laukdamas šventės – Naujieji žydų metai jau čia pat, noriu ta proga pasidalinti savo įžvalgomis, ką man reiškia būti žydu.
Tai reiškia – ginti neabejojant, vieną revoliucingiausių sąvokų žmonijos civilizacijoje – monoteizmą, kurį pasauliui davė žydai ir neatsiejamą tikėjimą, kad mes visi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, taip rašoma metraščiuose (hebrajiškai B’tzelem Auščiausiasis).
Būti žydu reiškia pačiam priimti gilią simbolinę prasmę, kurią rabinai suteikė Adomo ir Ievos istorijai. Kadangi visa žmonija kilo iš “pirmosios” poros, kiekvienas mūsų, nepaisant rasės, religijos ar etninės kilmės, priklausome tam pačiam šeimos medžiui.Niekas negali teigti, esąs pranašesnis už kitus.
Tai reiškia, kad tapai Aukščiausiojo partneriu tam, kad drauge taisytum mūsų suskaldytą pasaulį, (hebrajiškai Tikkun OLAM). Tu pripažįsti, kad šis darbas negali būti patikėtas aukštesnei jėgai, likimui arba kitiems žmonėms, nes jis yra mano pareiga visam gyvenimui.
Tai reiškia teigti gyvenimą – “Aš tau suteikiu gyvenimą ir mirtį, palaiminimą ir prakeikimą, todėl rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi” (hebrajų Biblija) – ir moralinį pasirinkimą, kuris yra kiekvieno mūsų rankose, kad nors truputį priartintume žydų pranašišką taikaus ir harmoningo pasaulio viziją.
Tai reiškia džiaugtis, kad žydai buvo pirmaisiais disidentais, kurie metė iššūkį nusistovėjusioms taisyklėms ir pareikalavo teisės melstis kitaip nei dauguma. Šiandien mes tai vadiname pliuralizmu, kuris tapo pamatiniu principu demokratinėse visuomenėse. Jis taip pat turėtų tapti sugyvenimo principu visose pasaulio žydų bendruomenėse.
Tai reiškia sveikinti novatoriškas žydų pastangas sukurti universalų moralinio elgesio kodeksą ir stengtis elgtis, tarsi tas kodeksas būtų mano kasdienis navigatorius – GPS, siekiant teisingumo, gydant savo artimą kaip aš pats norėčiau būti gydomas, priimant į mūsų tarpą svetimą arba naujai atvykusį į žydų pasaulį, būti jautriu aplinkai ir siekti taikos. Neatsitiktinai Amerikos įkūrėjai pasirinko žodžius iš hebrajų Biblijos amerikiečių Laisvės deklaracijai. “Skelbk laisvę visoje šalyje ir visiems jos gyventojams”. Laikykis Dešimties Dievo įsakymų kaip etinio kelrodžio, galiojančio visame pasaulyje.
Tai reiškia pripažinti, kad aš esu įpėdinis ir saugau civilizaciją, kuri trunka tūkstančius metų, nes ji man reiškia gausius teologijos ir tikėjimo, filosofijos ir etikos, muzikos ir meno, etnografijos ir istorijos turtus, kurių tyrinėjimui ir turtinimui prireiks viso gyvenimo.
Tai reiškia patirti neapsakomą džiaugsmą, kad priklausau bendruomenei, kurią randu beveik visur, keliaudamas po pasaulį; patirti neeilinę žydų tautos įtaką, o juk ji sudaro vos 1 procento penktadalį pasaulio gyventojų. Tauta įrodė, jog sugeba ženkliai prisidėti prie pasaulio civilizacijos, laimėdama apie 22 procentus visų Nobelio premijų; esame kompetetingi palaikyti diskusijas ir debatus apie svarbiausius gyvenimo klausimus; mes remiamės šimtmečiais trukusiu žydų mokymu; stebiuosi beveik neįsivaizduojamu žydų pasiryžimu siekti tikslo net, kai nėra šanso laimėti ir niekada neprarandant vilties, įsitikinus, kad laukia šviesesnė ateitis. Rašytojas Markas Tvenas, kuris buvo žydų gerbėjas, kartą nustebęs pasakė: “Visi yra mirtingi, išskyrus žydus; visos armijos pasitraukia, o jie lieka. Kur glūdi jų nemirtingumo priežastis?”
Tai reiškia, kad aš turiu istorinę praeitį, kuri mane sieja su daugeliu iki manęs gyvenusių kartų, jos visos parengdavo savo sūnus ir dukras pilnametystei, švęsdamos Bar Mitzvą; penktadienio vakarai visada vainikuodavo savaitę, kai šeimos susėsdavo prie stalo, laimindamos prasidėjusį Šabą; kai per Pesacho sederį ilgėdamiesi kalbėjo: “Kitais metais Jeruzalėje” ir apie pranašo Elijo atėjimą; mūsų žmonės pasninkaudavo per Jom Kipurą, kai jie apmastydavo visą savo moralės “inventorių”. Kaip džiaugsmingai buvo švenčiamas Purimas, visi žinojome, kad mūsų priešai buvo nugalėti ir kad žydų tautos estafetė bus perduodama iš kartos į kartą.
Tai reiškia išgyventi amžiną gedulą už visus prarastus per Holokaustą, pogromus ir inkvizicijas, per priverstinius atsivertimus į kitus tikėjimus, trėmimus, šlykštų šmeižtą, kad krikščionių kraujas naudojamas ritualams, antisemitines manifestacijos su mirtinais išpuoliais. Tuo pačiu metu gyvename, nuolat jausdami dėkingumą už padovanotą gyvenimą, už palaiminimo galimybę, už šventą poreikį uždegti ypatingą kibirkštį, kiekvienam mūsiškiui.
Tai reiškia gyvenimo triumfą, kad pagaliau milijonų žydų maldos buvo išklausytos ir jie sulaukė džiugios žinios, žydų tauta sugrįžo prie savo egzistencinio lopšio, atgimė suvereni Izraelio valstybė. Legendinis Vinstonas Čerčilis, visą gyvenimą buvęs sionistu, 1947m. pasakė: “Žydų valstybės Palestinoje sukūrimas yra nepaprastas pasaulio istorijos įvykis, kuris turi būti vertinamas ne vienos kartos ar amžiaus perspektyva,- ši perspektyva reiškia tūkstantį, du tūkstančius ar net tris tūkstančius metų.” Koks jis buvo teisus!
Tai reiškia, jog patvirtintas neatsiejamas Izraelio ir žydų tautos ryšys. Ši žemė mums yra ne tik fizinis ar valstybės suverenumo simbolis; kad ir kurią šalį mes pasirinktume gyvenimui, ji išlieka mums aukščiausia metafizinė mūsų tikėjimo, mūsų maldos ir troškimo gyventi išraiška. Kaip Psalmėje parašyta: “Prie Babilono upių, mes atsisėdę, verkdami prisimindavome Sioną”.
Tai reiškia, kad kovodamas su antisemitizmu, už Izraelio teisę gyventi taikiai ir saugiai, aš siekiu geresnio pasaulio, kuriame bus ištesėtas pažadas visiems žmonėms, kurie trokšta gyventi taikiai ir laisvai.
Tai reiškia pasididžiavimą didžiuliu žydų indėliu, ginant žmogaus orumą. Ne atsitiktinai, hebrajų Biblijoje aprašytas išėjimas iš Egipto iki Pažadėtosios žemės suradimo, tapo įkvėpimo šaltiniu Amerikos įkūrėjams ir Amerikos pilietinių teisių judėjimui ( Afro amerikietiškoj giesmėje yra žodžiai: “Kuomet Izraelis buvo Egipto žemėje,- išlaisvink ir mano tautą! “). Taip pat ne atsitiktinai žydai buvo neproporcingai atstovaujami pasaulio kovoje dėl žmogaus teisių pažangos, jie vadovavo šiam judėjimui. Įdomu pastebėti, jog žydų niekada netenkino status quo (tai, kas yra). Jei Izaijas ir kiti pranašai grįžtų į žemę, (juk jie nuolatos kritikavo esamą padėtį), jie mums primintų, kad visa, kas buvo pasiekta, kainavo daug pastangų. Reikia daug nuveikti, kol galėsi šioje žemėje paskelbti apie savo sėkmę.
Ir galiausiai, kaip kartą pasakė Nobelio premijos laureatas Elie Vyselis, tai reiškia, kad nebūtinai siekiame padaryti pasaulį labiau žydišku, mes siekiame jį padaryti labiau humanišku. Šis tikslas sudvasina mūsų žmones visais laikais, gerais ar blogais, nuo pat ypatingos istorinės išėjimo kelionės iki šios dienos.
Pabaigai papasakosiu linksmesnę istoriją apie pagyvenusią niujorkietę, kuri paprašė savo kelionių agento užsakyti jai kelionę į tolimą Azijos šalį. Jis perspėja, kad kelionė bus sunki ir varginanti, reikės skristi, važiuoti traukiniais, autobusais ir lipti į kalną. Moteris primygtinai reikalauja, kartoja turinti vykti, pamatyti legendinį dvasinį lyderį. Galiausiai ji atvyksta į kalno papėdę, norėdama pamatyti ilgą laukiančiųjų eilę. Priešais ją stovi žmonės, tikėdamiesi išvysti į viršūnių susitikimą atvykusį guru. Kai moteris pagaliau priartėja, jo padėjėjas sako, kad atsižvelgus į didelę laukiančiųjų minią, jai leidžiama pasakyti tik tris žodžius žinomam religiniam vadovui. Kai ateina jos eilė, moteris, žiūrėdama jam į akis, taria: ” Šeldonai, grįžk namo.” Tegu kiekvienas žydas, kur jis bebūtų, jaučia, kad gali grįžti namo, džiaugtis esamu ryšiu, nepaisant laiko ir atstumo, nes yra bendras likimas, kolektyvinė atsakomybė ir kasdien mane įkvepianti mintis, kad aš per savo gyvenimą turėjau garbę tiek daug patirti.
Išvertė Ilona Rūkienė