Gerbiamieji dalyviai, esu nuoširdžiai dėkinga, kad šiandien susirinkote čia kartu su žydų bendruomene pagerbti Holokausto aukų atminimą. Tačiau ar tikrai galime kalbėti apie pagarbą Holokausto aukoms, kai net kelios gatvės Lietuvoje turi Kazio Škirpos vardą, yra mokykla vadinama Jono Noreikos vardu, paminklas Juozui Krikštaponiui neišmontuotas.
Neturime viešų erdvių pavadintų Ozerio Finkelšteino, Kaco Motelio ar Volfo Kagano vardais. Ar daugelis žino Libos Mednikienės, Lietuvos Nepriklausomybės kovų nusipelniusios žvalgės vardą? Nepaisant savo nuopelnų ji buvo nužudyta lietuvių rankomis Holokausto metu.
Tokį arba panašų likimą sutiko ir Panerių aukos. Mūsų jaunajai kartai vis dar nepažįstama 650 m. žydų istorija Lietuvoje, prieš, per ir po Holokausto – ar kada istorijos vadovėliai supažindins su ja jaunuosius Lietuvos piliečius?
Klausimų Lietuvos žydų bendruomenė turi daugiau negu atsakymų. Vienintelis aiškus dalykas yra tas, kad negrįžtamas procesas įvyko, bendruomenė jau nebebus tokia, kokia buvo iki Šoa, bet ji vis dar yra čia, ir kol ji bus, – sieks teisingumo. Tačiau didžiausia vertybė – tiesa, gali būti atkurta, kai Lietuva sukaups drąsos įvardinti Holokausto vykdytojus. Tylėti apie Holokausto vykdytojus, pamiršti Holokausto aukas ar nesirūpinti egzistuojančios žydų bendruomenės išlikimu yra tas pats, kas įvykdyti Holokaustą antrakart.
Šiemet minime 75 m. sukaktį nuo masinių žydų žudynių Lietuvoje pradžios. Tikimės, jog mažieji Lietuvos miesteliai savo prarastas  žydų bendruomenes atmins ne tik šių metinių proga. Iš sporadiškų ir epizodiškų, neretai tik fasadinių renginių, Holokausto atmintis turi peraugti į žinojimą, tapti integralia sąmoningo Lietuvos piliečio pasaulėžiūos dalimi.

Ačiū, visiems, neabejingiems Holokausto, žydų tragedijos, Lietuvos tragedijos, atminimui.