Žydų kultūrinio kraštovaizdžio reliktus, sukurtus per daugiau nei 600 metų beveik visuose šiandieniniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, galima suskirstyti į keturias grupes: žudynių vietos; kapinės; sinagogos ir kiti paveldo statiniai; paminklai ir kiti įamžinimo ženklai. „Per Holokaustą beveik sunaikinta Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) šiandien nebūtų pajėgi viena prižiūrėti ir saugoti paveldą, pasklidusį po visą Lietuvos teritoriją. Todėl labai svarbus Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijų, nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir piliečių vaidmuo. Kyla nemažai iššūkių, bet bendradarbiaujant su Kultūros paveldo departamentu (KPD) ir savivaldybėmis pavyksta pasiekti puikius rezultatus“, – Europos žydų kultūros dienai skirtoje paskaitoje kalbėjo LŽB atstovas paveldosaugai Martynas Užpelkis.

Kam pritaikyti sinagogų pastatus?

Lietuvoje yra išlikę apie 80 sinagogų, iš jų 43 įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Yra tik dvi veikiančios sinagogos, visi kiti pastatai pritaikyti kitai paskirčiai arba stovi nenaudojami. LŽB nuosavybėje – 13 sinagogų ir jų kompleksų. Dauguma pastatų nenaudojami, grąžinti jau avarinės būklės. „Kam pritaikyti sinagogų pastatus miesteliuose, kur nėra nė vieno žydų bendruomenės nario? Kaip įtikinti vietos bendruomenes perimti tuos pastatus, juos tvarkyti ir naudoti savo reikmėms?“ – kvietė diskusijai M. Užpelkis ir priminė, kad pagal 2016 m. paveldotvarkos programą valstybės ir valdytojų lėšomis tvarkybos darbai šiemet taip pat vykdomi trijose sinagogose: Alytaus, Žiežmarių, Kalvarijos, o dar trijose sinagogose (Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos, Vilniaus choralinėje) atliekami tyrimai ir projektavimo darbai, ruošiantis pastatų tvarkybai kitais metais.

Medinės Lietuvos sinagogos – išskirtinės ir itin pažeidžiamos

Lietuvoje priskaičiuojama iki 20 medinių sinagogų, o tai daugiau nei visose kitose šalyse kartu sudėjus. Iš ankstyvojo klasicizmo periodo iki šių dienų išliko Pakruojo sinagoga, statyta 1801 m. Tai – seniausia išlikusi medinė Lietuvos sinagoga, išlaikiusi autentišką tūrį. Vasarinėje (nešildomoje) sinagogoje yra labai puošnus aron hakodešas, o bima įrengta kaip atvira aštuonkampio plano pavėsinė. Sienos ir lubų skliautas gausiai dekoruoti egzotinių ir vietinių augalų bei gyvūnų motyvais.

Nuo XVIII a. antrosios pusės iki Antrojo pasaulinio karo sinagogos buvo neatskiriama ir gausi Lietuvos miestų ir miestelių architektūros dalis, liudijusi litvakų kultūros klestėjimą ir Lietuvos etninės architektūros įvairovę. Anot Marijos Rupeikienės*, baroko, baroko ir klasicizmo epochų sandūroje pastatytos medinės sinagogos yra išskirtiniai pastatai, galėję atsirasti tik diasporoje. Jų architektūroje medis naudotas itin kūrybiškai: originaliai derinti etninės ir stiliaus architektūros bruožai, taikytos transformuotos įvairių trobesių ir kitų medinių sakralinių pastatų formos ar paskiros detalės. Dažniausiai fasadus pagyvino meniškas sienų apkalimas lentutėmis. Įspūdingai atrodė Valkininkų, Jurbarko, Vilkaviškio sinagogos – jų fasadus puošė kampiniai bokšteliai, atviros galerijos ar balkonėliai.

Lietuvos medinių sinagogų statybos raida apima laikotarpį nuo XVII a. antrosios pusės iki Antrojo pasaulinio karo. M. Rupeikienė jį skirsto į du periodus: 1) nuo XVII a. antrosios pusės iki 1830 m., kai medinių sinagogų formoms didelę įtaką darė bažnyčios ir tradiciniai lietuvių sodybų trobesiai; 2) 1830–1940 m., kai tada statytų medinių žydų maldos namų architektūra supanašėjo su mūrinių sinagogų formomis. Lietuvoje žydų maldos namai buvo skirstomi pagal sezoną, vadinami įvairių religinių bendrijų, brolijų ar cechų vardais; neretai pastatams suteikdavo gatvės ar miesto rajono, kuriame stovėjo, pavadinimą, statytojo ar savininko vardą.

Žydų religinė teisė halacha sinagogų išorės architektūrai turi tik vieną reikalavimą: privalo būti įrengta 12 langų, simbolizuojančių 12 Izraelio giminių. Eksterjere dažniausiai naudojamos Dekalogo lentelės ir šešiakampė Dovydo žvaigždė. Interjere naudojama ištisa įvairių biblinių simbolių ir ženklų sistema. Aron hakodešo, skirto išryškinti Toros saugojimo vietą, puošybai būdingi stilizuoti gyvūnų bei augalų motyvai, Dekalogo lentelės, karūna, laiminimui ištiestos šventiko (koheno) rankos. XVIII a. aron hakodešai būdavo itin puošnūs, dekoruojami kolonėlėmis ir drožiniais, polichromiškai nuspalvinami, o aštuonkampio plano bimai buvo būdingi įvairūs baldakimai, primenantys karūnas. Kartais sinagogų sienas ir lubas dekoruodavo tapyba. Be tradicinių vietinių gyvūnų ir augalų, buvo piešiami Zodiako ženklai, Toroje minimi gyvūnai ir mitinės būtybės (liūtas, leviatanas), Jeruzalės miesto ar Šventyklos vaizdai, ritualiniai reikmenys, siužetai iš Toros, muzikos instrumentai (dažniausiai – karaliaus Dovydo lyra, t. y. biblinis kinoras), įvairūs geometriniai ornamentai.

 

Parengė Radvilė Rimgailė-Voicik

 

*pagal dr. Marijos Rupeikienės monografiją „Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra“, (Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2003).

Straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dieną. 2016 m. Europos žydų kultūros dienos tema ─ „Žydų kalbos“. Renginius Lietuvoje remia Kultūros paveldo departamentas.

 

Iliustracijos:

Valkininkų sinagogos pagrindinis fasadas. 1928 m. apmatavimo brėžinys (Politechnika Warszawska)

Šaukėnų sinagogos aron hakodešas (Šiaulių „Aušros“ muziejus, Nr. 9907)

Pakruojo sinagoga. S. Vaitkaus nuotrauka, 1937 m. (Šiaulių „Aušros“ muziejus, Nr. 1924)

Alantos sinagoga, iliustracija iš M. Užpelkio pranešimo