Kadras iš Claude’o Lanzmanno film „Šoa“
bernardinai.lt
Žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“ šįmet ypatingą dėmesį skiria Holokausto temai. Istorinės atminties ir trauminės patirties reprezentacija vis dar susilaukia didelio režisierių, kinotyrininkų ir kino istorikų dėmesio. Teminė retrospektyva „Holokaustas: atmintis ekrane“ rengiama kartu su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“, skaitmenizavusiu ir restauravusiu kino juostas. Festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatoma retrospektyva – tai pirmoji proga Lietuvos žiūrovams išvysti naujam gyvenimui prikeltus filmus.Apie „Arsenalo“ veiklą bei atminties ekrane reikšmę pokalbis su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“ atstove Gesa Knolle.
Žiūrint į Lietuvą, Vokietiją ar visą Europą, antisemitizmas, kaip ir bet kokia kita ksenofobijos ir rasizmo forma, yra svarbios temos, apie kurias būtina kalbėti. Kaip gali būti, kad 2008 metais žydų partizanai buvo kaltinami Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais? Bet jokie kaltinimai nėra pateikti lietuviams, bendradarbiavusiems su nacių partija? Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, antisemitizmas buvo įprastas XX a. pradžioje. Kaip teigiama Michaelio MacQueeno, buvo norima, kad valstybę sudarytų „gryna“ lietuvių tauta, o tai buvo visiškai nesuderinama su žydų populiacijos egzistavimu šalyje. Prieš naciams okupavus Lietuvą 1941 metais, žydų bendruomenę valstybėje sudarė maždaug 210 tūkstančių žydų. Daugiau nei 95 procentai žydų tautybės gyventojų buvo išžudyta Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip tai buvo įmanoma?