Iš Marko Petuchausko knygos: „Price of Concord: Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“ (Versus aureus, 2015)

Šiauliuose

Tėvas, kiek žinau, buvo žmogus principingas, jis tvirtai laikėsi savo nuomonės, įsitikinimų, nuosekliai siekė juos įgyvendinti. Niekados netroško pralobti (nors tai galėjo padaryti), nepirko nekilnojamojo turto, nerentė namų, kaip daugelis prieškario šiauliečių. Visus dvidešimt metų nuomojo butą.

Netgi kai Šiaulių savivaldybė, skatindama statybas, ėmė pardavinėti sklypus mieste, tėvas tokį sklypą Pagyžių gatvėje įsigijo pavėluotai ir nenoromis, tik vykdydamas savivaldybės, kuriai vadovavo, miesto plėtros nuostatas ir primygtinius kolegų iš savivaldybės raginimus. Tačiau namo iki pat sovietų okupacijos taip ir nepradėjo statyti. Jam tai buvo neįdomu, svetima.

Tėvas garsėjo sąžiningumu, neapykanta korupcijai. Labai gerbė tuos, kurie jį išrinko. Motinos liudijimu, netgi tuo atveju, kai atėjusiam prašytojui neturėdavo nė menkiausios galimybės padėti, taip nuoširdžiai paaiškindavo, patardavo, kad šis išeidavo nepažemintas, neįsižeidęs, draugiškai nusiteikęs. Bendrauti žmogiškai, jautriai, pagarbiai su žmonėmis turbūt irgi talentas. Tėvas jį turėjo.

Jo įsitikinimų tvirtumas, sąžiningumas juos įgyvendinant buvo plačiai žinomi Šiauliuose ir pelnė jam populiarumą tiek žydų, tiek lietuvių visuomenės sluoksniuose. Tik visų tautybių miesto gyventojų balsai lemdavo nuolatinį jo perrinkimą į savivaldybę per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.

Keitėsi burmistrai, socialdemokratą keitė tautininkas, o Samuelis Petuchauskas vis buvo išrenkamas viceburmistru. Ir taip – dvidešimt metų, kol sovietai panaikino savivaldybes.

Beje, tėvas nesibodėjo plačios visuomeninės, labdaringos veiklos. Daugel metų buvo Šiaulių kraštotyros draugijos valdybos narys, išrinktas Draugijos amatui ir žemės ūkiui tarp žydų skleisti Lietuvoje „ORT“ Šiaulių skyriaus pirmininku. Iš savo algos nuolatos skyrė lėšų žemėms išpirkti būsimai žydų valstybei Palestinoje.

Daug faktų pažeria tuometinė spauda. Prezidentą Antaną Smetoną Šiauliuose „iškilminguose vartuose iškilmingai sutinka Šiaulių savivaldybė, organizacijos, visuomenė, miesto vardu sveikina ir raktus įteikia Samuelis Petuchauskas“(„Lietuvis“, 1927 m. rugpjūčio 5 d.).

1938 metų balandyje garsaus pramonininko Jokūbo Frenkelio sušauktame Šiaulių žydų pirklių ir pramonininkų pasitarime nutarta parengti dovaną Šiaulių įgulai Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo dienai. Į jos komitetą, greta stambių pramonininkų, prekybininkų, bankininkų išrinktas savivaldybės atstovas – viceburmistras S. Petuchauskas.

Laikraštis aprašė ir pačią šventę, pavirtusią „įspūdinga manifestacija žydų patriotiškumo“, meilės kariuomenei. Laikraščio skaičiavimu, Jokūbas Frenkelis, žydų pramonininkai, Žydų karių sąjunga įteikė Šiaulių įgulai 6 kulkosvaidžius, iš jų 4 sunkius, 2 minosvaidžius, šautuvų. Visų aukotojų vardu kalbą pasakė Samuelis Petuchauskas („Apžvalga“, 1938 m. balandžio 24 d.; birželio 12 d.).

Jo pavardė kaip kalbėtojo, miesto vadovo nuolatos šmėžuoja spaudoje, kai sprendžiami svarbesni politiniai, ekonominiai, kultūros gyvenimo reikalai. Ar tai muziejaus-bibliotekos rūmų statyba, ar vadovavimas vidaus pasų išdavimui, ar vandentiekio gerinimas… Detalūs laikraščių pasakojimai atskleidžia tą didelį vaidmenį, kurį per dvidešimtmetį vaidino tėvas, įžvalgus politikas ir ekonomistas, paverčiant Šiaulius klestinčiu Lietuvos miestu. Be reikalo tai kukliai nutyli dabartiniai miesto vadovai.

Iš to meto spaudos, nuotraukų, dokumentų aiškėja tėvo, kaip savivaldybininko, platus interesų ratas: pradedant kariuomenės gynybinės galios stiprinimu ir baigiant kultūra, švietimu. Žinomas Šiaulių kraštotyrininkas P. Bugailiškis, vadovavęs rengiant lietuvių spaudos šimtmečio iškilmes, įtraukė tėvą į jubiliejaus komitetą.

Kažin ar kas iš šiauliečių prisimena 1931 metų didžiulį žydų ir lietuvių visuomenės mitingą, protestuojantį prieš žydų pogromus Lenkijoje, ypač okupuotame Vilniuje. Ir čia tarp pagrindinių oratorių tėvas, pats gimęs Vilniuje, karštai pasisakęs dėl pogromų prieš Vilniaus žydų verslininkus ir kultūros žmones.(„Šiaurės Lietuva“, 1931 m. lapkričio 22 d.). Vieningas miesto lietuvių ir žydų visuomenės protestas tuo pačiu parėmė ir iškilius žydų veikėjus, muzikus, kaip Hofmekleriai, Stupeliai, kurie protestuodami prieš Vilnijos okupaciją, persikėlė gyventi į Lietuvą.

Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais tėvas suvokė tarptautinę savivaldybininkų bendravimo svarbą. Ypač su artimiausiais kaimynais, taip pat jaunų nepriklausomų respublikų – Latvijos ir Estijos savivaldybininkais. Antai, siekdamas užmegzti ir plėtoti bendrus demokratinių savivaldų ryšius, S. Petuchauskas surengia Šiauliuose susitikimą su Estijos Tartu ir kt. savivaldybių žmonėmis 1927 m, gegužės 24 d. Su J. Sondeckiu vyksta į Lietuvos, Latvijos ir Estijos pirmąją miestų sąjungų konferenciją (1927 m. gegužės 25-27 d. d.). O gi anuomet dar niekas apie ES ir nesapnavo…  „Aušros“ muziejaus saugomose nuotraukose, greta mūsiškių ir kaimynų savivaldybininkų, matome ir aukščiausius Latvijos bei Estijos respublikų vadovus.

Dviejų nepriklausomybės dešimtmečių Šiaulių savivaldybės vadovo veikla iškelia Samuelį Petuchauską į ryškiausių Lietuvos demokratinės savivaldos kūrėjų bei puoselėtojų gretą.

Net sovietiniu laikotarpiu visai netikėtai išgirsdavau šiltų žodžių apie tėvą, jo burmistravimą. Žinomas mokslininkas architektas profesorius Eduardas Budreika, su kuriuo daug metų  esame pažįstami, draugiškai bendravę, kartą prasitarė, kad tėvas Šiauliuose buvęs labai populiarus. Budreika, kaip ir kiti anuometiniai studentai, juo labai žavėjęsis. Tarstelėjo lyg tarp kitko ir vėl tęsė pradėtą pokalbį visai kitu klausimu, taktiškai nukreipęs žvilgsnį… Supratau, kad žmogus bijo man kaip nors pakenkti, manydamas, kad gal aš slepiu šį biografijos faktą… Panašiai yra nutikę seno šiauliečio, Šiaulių teatro direktoriaus Dievaičio kabinete. Staiga direktorius tyliai įterpė gerus žodžius apie tėvą, kurį, matyt, prisiminė, ir lyg niekur nieko toliau tęsė pradėtą pokalbį apie teatro kūrybos aktualijas…

Tėvas laikėsi nuomonės: gyvendamas Lietuvoje, pirmiausia turi gerai mokėti kalbą. Todėl, vos sūnui prašnekus, kalbėjosi su juo tik lietuviškai. Taip ši kalba tapo mano pirmąja, gimtąja kalba.

Kitas tėvo principas: sūnus turi mokėti savo tėvynės – Izraelio kalbą. Todėl buvau vedamas ne į žydų, o į hebrajų vaikų darželį, vėliau stojau į hebrajų mokyklą. Mokiausi gerai, o tikybos mokytojas netgi prieš visą klasę pagyrė mane, kaip sektiną pavyzdį. Į jo klausimą, kokiu būdu man pavyksta taip gerai išmokti tikybos užduotis, atsakiau: tai labai gražios pasakos, o pasakas aš neapsakomai mėgstąs…

Kilo baisus šurmulys. Skubiai į mokyklą buvo iškviestas tėvas pasiaiškinti, kodėl taip laisvamaniškai esu auklėjamas. Ir vėl nemalonumai dėl to mano prakeikto liežuvio. Bet tėvas nepyko, tik labai ilgai kvatojo.

Beje, tėvas nebuvo religingas. Dėl to yra turėjęs nemažai nemalonumų su Šiaulių rabinais. Šie piktinosi, kad toks žinomas žmogus nelankąs sinagogos. Motinos, taipogi nereligingos, liudijimu, pagaliau buvo rastas kompromisas: tėvas ateidavo į sinagogą tik per didžiąsias šventes. Atsivesdavo ir mane. Taip pirmąkart atsidūriau sinagogoje, išgirdau judėjų maldas, kantoriaus giedojimą, pajutau savitą, įspūdingą sinagogos atmosferą. Bet sinagogos taip ir neįjunkau lankyti, „geru“ tikinčiuoju taip ir nesugebėjau tapti.

Prisimenu įspūdingą kelionę su tėvu į lietuvių skautų šventę prie laužo miške. Ceremonijoje dalyvavo daug uniformuotų, antpečiuotų svečių. Jaučiau pasididžiavimą, kai pirmąkart įsėdau į naujutėlaitį savivaldybės limuziną ir greta jo vairuotojo su žalia uniforma ir žalia formine kepure pravažiavau pagrindinėmis miesto gatvėmis.

Menu Milšteino kavinę priešais kino teatrą “Kapitol“ Dariaus ir Girėno gatvėje, nuostabiai skanius jos pyragaičius, kuriais pavaišinti tėvas mane nusivesdavo, kai to būdavau vertas. Net nesapnavau, kad prabėgus daugiau nei šešiasdešimčiai metų prie buvusios Milšteino kavinės susitiksiu savo seną bičiulę aktorę ir scenos pedagogę Eugeniją Jankutę. Jos senelis Boleslovas Stankus, pasirodo, ir buvo to namo šeimininkas. O dabar anūkė jį paveldėjo. Iš spaudos sužinojau, kad Stankus tarpukariu daugelį metų buvęs ir Šiaulių miesto tarybos narys. Suprantama, kad jis negalėjo nebendrauti ir  nebendradarbiauti su mano tėvu. Jo nuotrauką, kaip ir tėvo, radau Šiaulių miesto tarybos narių 1925–27 ir 1938 m. kolektyvinėse nuotraukose. Tokių neįsivaizduojamų, netikėtų it filmuose dalykų man gyvenimas apsčiai pabėrė.

Antai, nuo berniukų gimnazijos laikų daugel metų esu pažįstamas su Juliumi Šalkausku. Bet palyginti ne taip seniai, ėmęs fiksuoti jaunystės prisiminimus, suvokiau, kad Juliaus dėdė ir yra profesorius Kazimieras Šalkauskis, daug prisidėjęs prie mūsų gelbėjimo. Įdomiausia, kad Julius pirmąkart apie tai sužinojo iš manęs. Gyvendamas su brolio filosofo Stasio Šalkauskio šeima viename bute, Žygimantų gatvėje, Kazimieras Šalkauskis, Juliaus liudijimu, iki mirties taip nieko ir nepapasakojo. Turbūt konspiracijos sumetimais, o vėliau ir dėl kuklumo. Susitikę su Juliumi, ėmėme kartu narplioti tą tolimą laiką. Julius parodė senas nuotraukas. Vienoje iš jų – senelio dr. Julijono Šalkauskio 80-ųjų gimimo metinių ir gydytojavimo 50- mečio sukakties minėjimas, vykęs 1929 m. Šiaulių Piliečių klube. Nuotraukoje mano tėvas tarp dviejų brolių Šalkauskių: Julijono, aviatoriaus ir Stasio, garsaus lietuvių filosofo,  mano bendramokslio Juliaus Šalkausko tėvo. Štai iš kur tolimos bičiulystės šaknys su Šalkauskių šeima. Žymaus gydytojo jubiliejinėje nuotraukoje atpažinau ir daugiau šiauliečių veidų, tėvų pažįstamų: Jackaus Sondeckio, žinomo gydytojo venerologo Semiono Volperto žmonos Raisos, Venclauskų, dr. Domo Jasaičio, savivaldybininko ir vaistininko Zigfrydo Volpės ir kitų.

 

Gedimino ordinas

Kai trys aukšti, gražiai nuaugę, elegantiškais šviesiais kostiumais vyrai iš Vilniaus saugumo policijos (iš tos pačios, kuriai vadovavo ir nepriklausomybės metais liūdnai išgarsėjęs A. Lileikis) atėjo suimti tėvo, motina ašarodama atsinešė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną. Ji manė įtikinsianti lietuvius nacius, kad tėvas nesąs joks komunistas. Priešingai, jis žinomas Lietuvos patriotas, per visą Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį nuolatos renkamas Šiaulių viceburmistru, 1938 m. Prezidento apdovanotas Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvai…

Koks naivumas! Vyrai tik nusijuokė, nė nežvilgtelėję į apdovanojimą, nustūmė motiną ir išsivedė tėvą.

Šis įvykis visam gyvenimui įsirėžė į mano, tuomet devynerių metų vaiko, sąmonę. Ligi šiol skausmingai jaučiu ypatingą tėvo plaukų kvapą, kurį tarsi visam gyvenimui įkvėpiau mūsų bute Algirdo gatvėje 6, iš kur jį išvedė 1941 m. vasarą ir jis niekados nebegrįžo.

Turėjo praeiti daugiau kaip pusė amžiaus, kad jau nepriklausomos Lietuvos sąlygomis iš įvairių rašytinių šaltinių, liudytojų atsiminimų ir dokumentų susidarytų apytikrė tolesnė tėvo kančių mozaika. Iš įžymaus Vilniaus hitlerinės okupacijos metų metraštininko Hermano Kruko, daktaro Marko Dvoržeckio atsiminimų ir kitų šaltinių aiškėja daugelis detalių, nors ir tarp šių liudijimų esama netikslumų, kai kurių faktų prieštaravimo.

Kaip žinia, Vilniaus Judenratas (žydų taryba) okupantų įsakymu buvo sudarytas iš dešimties žmonių, o 1941 m. liepos 24 d. nacių nurodymu išplėstas iki 24 narių. Į šį išplėstinį Judenratą buvo įtrauktas ir tėvas. Mano motina pasimirė taip ir nesužinojusi apie tuos išgyvenimus ir patyčias, kurias teko patirti tėvui prieš tai, kai Vilniaus saugumo policininkai jį suėmė. Grįždamas vakarais į namus tėvas tylėjo, nieko nepasakodavo, saugodamas šeimos ramybę.

O buvo taip. Vilniaus žydams buvo nustatyta penkių milijonų rublių “kontribucija”. Ją surinkti privalėjo Judenratas. Pirmojo Vilniaus civilinio gebitskomisaro Hanso Hingsto padėjėjas Francas Mureris rugpjūčio septintosios rytą laukė atvykstant Judenrato atstovų su “kontribucijos” pinigais. Trys Judenrato nariai, neturėdami visos reikalaujamos sumos (buvo suspėta surinkti tik dalis pinigų), ryžosi pasiaukodami eiti į susitikimą su Mureriu, puikiai suvokdami, kas jų laukia gestape. Tai buvo amatininkas E. Krukas, pirklys A. Zaidšnuras ir mano tėvas. Mureris, ir vėliau Vilniaus gete pasižymėjęs kaip išradingas sadistas, nusivedė juos į rūsį, tyčiojosi iš jų, grasindamas tuoj pat sušaudyti už neįvykdytą įsakymą. Hermano Kruko liudijimu, įėjęs lietuvis policininkas pranešė, kad visi trys bus netrukus sušaudyti. Kadangi lauke dirbo žydų darbininkai, trims aukoms buvo maloningai “suteikiama teisė” nurodyti, kuriems po mirties jie palieka savo drabužius. Tėvas ir E. Krukas buvo palikti rūsyje tolesnėms patyčioms, o Zaidšnurui Mureris liepė vykti į Judenratą ir pranešti, kad visa pinigų suma turi būti pristatyta iki 11 valandos. Po ilgų patyčių ir grasinimų tėvas, tąkart išvengęs mirties, vakare grįžo namo. Spėjama, kad vadinamoji “kontribucija” nepateko į Reicho aruodus, buvo okupantų pareigūnų nusavinta.

Beveik visi Judenrato nariai buvo nužudyti.

Naciai pirmiausiai siekdavo nukirsdinti žydų bendruomenės galvą – sunaikinti intelektinį sluoksnį, žinomus mokslininkus, menininkus, visuomenės veikėjus.

Mes su mama ilgai dar vylėmės, kad tėvas gyvas, galgi uždarytas kokiame kalėjime. Daug vėliau, jau Vilniaus gete, motina kreipėsi į geto komendantą Jokūbą Gensą, kurį pažinojo iš Šiaulių laikų, prašydama kaip nors išsiaiškinti tėvo likimą. Po kiek laiko Gensas pranešė motinai, kad iš Murerio sužinojęs, jog tėvas sušaudytas Paneriuose. Tai įvykę 1941 m. rugpjūtį.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę sužinojome, kad mes, kaip viceburmistro šeima, buvome įtraukti į sovietinių birželio vežimų sąrašą. Tačiau sovietai nespėjo mūsų išvežti ir sąrašai NKVD rūmuose pateko jau į kitas – nacistinio Vilniaus saugumo policijos rankas. Tad štai kodėl taip lengvai surado tėvą. Simboliška. Ką nespėjo vieni, užbaigė kiti.

Beje, per visą mano tolesnę biografiją ir ruda, ir raudona gija driekėsi įvairiausi nemalonumai: priklausė nuo to, kuris režimas valdė Lietuvą. Sovietmečiu mane grasino išmesti iš Vilniaus universiteto, kurio garbę teršė Šiaulių  “burmistro sūnelis”. Dėl tos priežasties, baigęs Teisės fakultetą, negavau ir jokio paskyrimo dirbti.

Dar vėliau, postalininiais laikais, dirbdamas Mokslų akademijoje, ne kartą  savo kailiu patyriau  ir rudąjį, ir raudonąjį požiūrį. Mano likimo vingiuose tie požiūriai kartais stebėtinai suartėdavo, tarsi vienas kitą papildydami. Išpuoliai dėl žydo, drįsusio rašyti ir vertinti lietuvių teatrą, išsišokėlio, užsimojusio kurti pirmą Lietuvoje mokslinį menotyros centrą, retsykiais persipindavo su smerktinu “burmistro sūnelio” įvaizdžiu.

• Iš Marko Petuchausko knygos: „Price of Concord: Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“ (Versus aureus, 2015)