Po mažiau nei savaitės, Kauno šaligatviuose sužibs Holokausto aukas įamžinsiantys akmenys. Po daugiau nei mėnesio, Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse, šalies fotografijos legenda Antanas Sutkus „White Space“ galerijoje Londone atidarys Holokaustą išgyvenusiųjų nuotraukų parodą. Jos pagrindas – prieš beveik du dešimtmečius parengtas fotografijų ciklas „Pro memoria: gyviesiems Kauno geto kankiniams“. Anot menininko, ši tragedija negali būti pamiršta, o apie ją kalbėti šiandien – kaip niekada aktualu.
Straipsnio pabaigoje yra fotomenininko Antano Sutkaus nuotraukos, kuriose iš kairės: Chackelis Lemchenas. Gimė 1904m. Kauno getas, Dachau. 2. Polina Zingerienė. Gimė 1922 m. 3. Dmitrijus Gelpernas. Gimė 1914 m.; 4. Ziunia Štromas (gimė 1920 m.), Irena Veisaitė (gimė 1928 m.), Aleksandras Štromas(gimė 1932 m.) 5. Nesankcionuotas mitingas Kauno 9-ame forte, masinių žydų žudynių vietoje. 1988. 6. Kauno geto likvidavimo 50-mečio minėjimas. Malda prie paminklo nužudytiems vaikams. 1994
Apie Holokaustą Jums papasakojo seneliai. Kokie buvo tie pasakojimai?
Kaimo žmonės daug nekalbėdavo, nedaugžodžiaudavo. Tačiau jie labai stipriai smerkė ir jautė gilią panieką tiems lietuviams, kurie dalyvavo žydų šaudyme, transportavime ar suimtųjų saugojime.
Parodos „Pro memoria: gyviesiems Kauno geto kankiniams“ katalogo pratarmėje rašytojas Alfonsas Bukontas rašė, kad jautėte gėdą dėl to, kas nutiko Kauno gete ir IX forte. Kodėl taip jautėtės?
Holokaustas – ne eilinis nusikaltimas, tai aukščiausia nacizmo metastazė. Pavyzdžiui, gyvenu namuose ir pas mane atvažiuoja svečių šeima. Naktį ateina banditai, grasindami mane nužudyti, juos išsiveda į kiemą ir sušaudo. Tarp tų nusikaltėlių gal ir mano kaimynas koks yra. Nors aš nedalyvavau tų žmonių sušaudyme, neturėjau ryšių su tais banditais, tas vaizdas akyse man stovėtų visą gyvenimą.
Sakyčiau, kad jaučiu užuojautą ir širdgėlą dėl to, jog Lietuvoje žuvo tiek žmonių. Praktiškai visi šalies žydai buvo sušaudyti… Jei Lietuva būtų atėjusi į pagalbą Herkui Mantui (1260–1274 m. prūsų sukilimo metu, aut. past.) ir išsaugojusi savo žydus, kaip valstybė būtume labai toli pažengę.