Rugpjūčio paskutinėmis dienomis minim mažų miestelių – štetlų (vert.jidiš) gausių žydų bendruomenių sunaikinimo per Holokaustą 75-ąsias metines. Po žiaurių žudynių neliko štetlų, neliko žydų. Jau 75-eri metai, kai miesteliuose niekas nebekalba jidiš, nebešvenčia šabo, sinagogos užkaltos arba paverstos sandėliais ar dirbtuvėmis. Ką reiškia Lietuvos žydams ir miesteliams šių metinių minėjimas?

Minime metines dėl to, kad žmonių nebėra. Tie, kurie dar prisimena Holokausto istoriją, turi minėti žudynių metines, kitaip miesteliai viską užmirš su visais prakeiksmais už nekaltų savo kaimynų žydų: vyrų, moterų, vaikų žudymą. Visa Lietuvos visuomenė, ne be žydų bendruomenės pastangų, praėjus daugiau nei 25 metams po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, staiga prisiminė, kad žydai čia buvo, o jų įnašas į visa, ką šiandien turime Lietuvoje, yra didžiulis. Miestelių centrus kūrė ir statė žydai. Jų nebeliko arba liko labai mažai, ką miestelių senoliai pasakos savo vaikams ir anūkams?

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žydai išlaikė keiverovės (keiver-antkapis jidiš k.) tradiciją, kai likę gyvi važiuodavo prie užpiltų giminių žudynių vietų, kad juos prisimintų. Minėdavo būtent tą dieną, kai buvo nužudyti visi miestelio žydai. Nuo vaikystės prisimenu, kad važiuodavau aplankyti nužudytų senelių, kiti – aplankyti ten gulinčių seserų, brolių, tėvų. Niekas nėjo su maršais ir orkestrais. Keiverovės – nelinksmas minėjimas. Žmonės atgailauja, verkia ir meldžiasi, tikisi, kad niekada daugiau žvėriškumas nepasikartos. Atvažiuodavo į žudymo vietas, kurių Lietuvoje yra 240, ne kalbų sakyti. Ką gali naujo pasakyti po šitiek metų? Susirenkama ne tam, kad kalbėtume, o tam, kad visa miestelio bendruomenė pagalvotų, kur jie gyvena ir kas drauge su jais gyveno, kad jie savo vaikams ir anūkams nesigėdytų pažiūrėti į akis. Juk tiesos nepaslėpsi. Nereikia publicistinių romanų, leidžiamų dideliu tiražu jie negali pakeisti atviro kalbėjimo, apie tai, kas įvyko. Viskas seniai buvo žinoma. Ne žydams visuotinų minėjimų reikia, mes seniai žinom viską, mums užtenka pastovėti ir pasimelsti. Tiesos sakymas, atviras kalbėjimas yra reikalingas kiekvienam miesteliui, kur iki karo gyveno žydai.

Mielai priimtume į savo gedėtojų būrį kunigus. Noriu padėkoti miestų merams, kurie palaiko tradiciją, taip pat miestelių bendruomenėms, mokykloms ir visuomeninėms organizacijoms, kad prižiūri žydų kapus ir žudynių vietas. Nėra reikalo įrodinėti, kad Holokaustas Lietuvoje įvyko, dėl šito šiandien nesiginčijama. Šiandien svarbu suvokti kiekvienam, kad jie gyvena ten, kur gyveno žydai ir ten, kur juos žudė. Holokaustas – ne abstraktus dalykas, jis vyko kiekviename miestelyje.

Šiandien Lietuvoje yra 6 negausios žydų bendruomenės, bet pusė Lietuvos neturi žydų bendruomenių, ten  nebeliko žydų. Neseniai Vilniaus knygyne pirkau knygelę savo anūkui. Maniau, kad knygynuose dirba išsilavinusios pardavėjos. Viena jų pasiūlė nusipirkti knygą, sakydama, kad joje aprašyti „tokio berniuko vargai ir kančios“, o aš matau viršelį ir suprantu, kad ši knyga apie žydų vaiką, pergyvenusį Holokaustą. Klausiu pardavėjos, ši knyga tikriausiai apie berniuką žydą? Ji taria: „taip“. Tuomet jaunai pardavėjai sakau: ,‚juk žydas nėra keiksmažodis, nereikia bijoti ištarti šio žodžio, o kai siūlote knygą, nesakykite, kad ji apie kažkokį abstraktų berniuką, pasakykite, kad knyga apie Lietuvos žydą berniuką, jo vargus Holokausto metu, bet tuos žodžius reikia ištarti. Po šitiek metų reikia ištarti, ne šiaip „jūsų kažkoks tautietis“, o žydas, tariant nereikia gėdytis“. Žydų nebėra, mes kiekvienais metais važiuojame  pagerbti jų atminimo. Sunaikintos bendruomenės pagerbimas nėra mugė ar priešrinkiminė akcija. Tai labai liūdnos datos. Neliko miesteliuose gydytojų, vaistininkų, architektų, prekybininkų, siuvėjų, kepėjų, batsiuvių. Liko tik tušti jų namai su visu turtu, ne tik šakutėmis, peiliais ir šaukštais, gražiais indais ir baldais bei šeimos relikvijomis. Kaimynai matė pro langus, kaip žydus varė ir šaudė kiti kaimynai tą baisią egzekucijos dieną… Dingo šimtmečius trukusi istorija.