Advokatas Kazys Rakauskas atsiuntė šį komentarą LŽB tinklapiui.
Centrinėje Molėtų Vilniaus gatvėje žydi gėlės, praeivį palydi skaidriomis spalvomis spindintis vaikų darželio rūmas. Prie šventojo Jono Nepomuko skulptūros tiltas irgi gėlėmis apipintas. Upėje, saulės spinduliuose blykčioja švarutėlio ežero ištakų vandenyje žuvytės. Tyliai važiuoja automobiliai, dviračiais savo raumenis lavina jaunimėlis, į darbus pėstute skuba molėtiškiai.
Jie kitos kartos žmonės. Net jų tėvai tik nuogirdomis žino apie šią gatvę gaubusį siaubą, ašaras ir aimanas. Prie šio tiltelio prieš 75 metus šimtai Molėtų žydų jau suvokė, kur jie varomi. Nuo tiltelio į Siesarties upės vandenį pasmerktieji mėtė savo ryšulėlius, pasiimtus sinagogoje juos išvarant apsuptų ginkluotų sargybinių. Ši gatvė nuo Kauno gatvėje buvusių trijų judėjų tikėjimą išpažįstančių žydų maldos namų net dviem tūkstančiams žmonių buvo kelias į mirtį. Ten, be vandens ir maisto, jie buvo laikomi uždaryti net kelias dienas.
Žmogžudžių pagalbininkai riaumojančiais balsais ragino pasmerktuosius skubėti. Atsukę ginklus į pasmerktųjų būrį, grąsino šauti į lėtai bepaeinančius.
Jų už pusantro kilometro jau laukė ilga tranšėja ir keliasdešimties žudikų komanda.
Žiupsneliais prisiminimų dalijasi jau tik senųjų molėtiškių vaikai, žudynių metais buvę paaugliai. Jų irgi nedaug. Tremtys, vargai, ligos šluote nušlavė visą baisų Molėtų istorijos laikotarpį. Tų juodų gyvenimo ir mirties lapų nevalia pamiršti. Tai jau tolimų 1941 metų rugpjūčio 29-osios siaubas. Prisiminkime nors trumpais pasakojimais tas baisias dienas ir Molėtų žydus, ant kurių nusileido baisus hitlerinio fašizmo kirvis.
Tai vyko Molėtuose vidury baltos dienos. Nei vienoje baudžiamojoje byloje nesutikau tokio nužudymų dalyvių atvirumo. Neslėpė savo veidų, baisaus žvėriškumo nesivaržė. Nuvarę vieną būrį, grįždavo iš sinagogos paimti kitų arba likdavo sargyboje mirties kelyje, kad aukos nepabėgtų. Prie kruvinos tranšėjos juodą darbą vykdė apgirtusių žudikų komanda.
Klausausi trumpų pasakojimų ir vartau pageltusius žudikų baudžiamųjų bylų lapus.
Iš ginkluotų bernų varomo būrio gatvės posūkyje iššoko progimnazijos mokinukė Vainbergaitė ir kita jos klasės mergytė, judėjų rabino dukra. Ji apkabino, nebesuprantančią kas čia darosi, savo mokslo draugę Kazytę Gavrilkevičiūtę – “Kazyte, Kazyte, sudiev, gal jau nebepasimatysime. Mus varo kasti apkasų, grįžta karo veiksmai”. Petingas bernas iš šalia Molėtų esančio kaimo, žydaites įstumė į būrį.
Toks buvo šių trijų bendraklasių paskutinis susitikimas. Pačiame Molėtų centre dar nebuvo girdimos šūvių salvės ir kulkosvaidžių kalenimas, šaudomų moterų, vaikų, vyrų aimanos ir verksmas, aidėję dykynėje už miestelio tarp Videniškių ir Giedraičių vieškelių.
Kazytė grįžo į namus. Mamą rado graudžiai verkiančią. Geriausi jų kaimynai, su kuriais dešimtmečiais gražiai sugyventa, buvo varomi į kapą`. Netoliese buvusiose sinagogose dar buvo likę šimtai nelaimėlių.
Gydytojo Šmerelio Perkaus su žmona ir trejų metukų dukryte ten nebuvo. Molėtiškiai šnekėjo daktaro šeimą išsigelbėjus…. Deja, atsakymą radau Ypatingajame archyve saugomoje molėtiškių žudikų baudžiamojoje byloje. Tai buvo klasta ar noras pasipelnyti. O gal suveikė žmogiškas spindulėlis žiaurių žmonių prote. Vienas iš aktyviausių savo ilgamečių pažįstamų ir kaimynų žudikas Molėtų pašto viršininkas, kartu su policijos viršininku Tomu Valiukoniu, naktį iš Kauno gatvėje sukurto geto daktaro šeimą išvedė į Dariaus ir Girėno gatvės galą ir paleido ieškoti gelbėtojų. Deja, daktaro šeimą, jau vežamą arkliu kinkytu vežimu Vilniaus kryptimi, sustabdė sužvėrėję Giedraičių tvarkdariai dar neprivažiavus miestelio. Jie daktaro šeimą sušaudė, o kūnus užkasė iki šiol nežinomoje vietoje. Taip žuvo dar vienas Molėtų krašto žmonių draugas, gydęs užkluptus ligų aplinkinių kaimų ir miestelio gyventojus.
Jo kelias į Molėtus, su pagarba kilniai asmenybei, pasakojamas knygoje “Mes iš Leliūnų parapijos”. Joje iš Leliūnų apylinkių kilę įžymūs Lietuvos žmonės rašo: “Iš dešimties žydų šeimų išsiskyrė Strolė Perkas. Turėjo 73 ha žemės, ūkininkavo. Vienas sūnus buvo baigęs žemės ūkio mokyklą… . Kitas sūnus, mokslus baigęs užsienyje, buvo gydytojas. Garsėjo gerumu, sėkmingai gydė ligonius, iš neturtingųjų neimdavo pinigų. Sušaudytas Molėtuose (leidinio autoriai tikslių duomenų neturėjo – K.R.) …” Trumpai prisimena ir visą jų mažo miestelio bendruomenę: “Kiti žydai vertėsi kuo kas sugebėjo. Neprašė iš valdžios malonių”.
O buvęs pašto viršininkas teisme, maldaudamas palikti jam gyvybę, sakė: “iškilmingai pasižadu pavestas man užduotis sąžiningai išpildyti ir laukiu palankaus man sprendimo.” Apie užduočių vykdymą byloje esančiame KGB rašte dėstoma : “Slaptai. Dėl buvusio slapto KGB organų bendradarbio J.B. Jis užmezgė asmeninius ryšius su bandos vadovais (taip KGB vadino Lietuvos partizanus) Antanu Streikum ir kt., o apie 30 žmonių grupę privedė prie karinės operacijos smūgio, buvo užmušta 13 banditų ir jų vadas. 1955 m. vėl grįžęs gyventi į Dusetų rajoną, tęsė bendradarbiavimą su KGB… Bendradarbiavimo laikotarpiu pasireiškė teigiamai. Dalyvavimą šaudant tarybinius piliečius slėpė”. Tokį 1966-02-01 raštą “puošia” KGB Utenos rajono vyr įgaliotinio vyr. leitenanto Margevičiaus ir sutinkančio su turiniu KGB prie LTSR ministrų tarybos skyriaus viršininko papulkininkio Dušanskio parašai.
Buvusiam pašto viršininkui už nuopelnus sovietinei valdžiai LTSR aukščiausiosios tarybos prezidiumas suteikė malonę ir mirties nuosprendį pakeitė į laisvės atėmimo bausmę 15- os metų laikui, nežiūrint į tai, kad nuosprendžiu nustatyta, jog jis pats asmeniškai šaudė žmones. Nulėmė bendradarbiavimas su sovietiniu saugumu Dusetų, Zarasų ir Ukmergės rajonuose. To bendradarbiavimo aukos – sovietiniais metais sušaudyti ir ilgiems metams kalėti nuteisti Lietuvos žmonės.
Į Molėtus buvo suvaryti ne tik šio miestelio, bet ir aplinkinių bažnytkaimių ir kitų miestelių tos tautybės žmonės. Turtingi ir vargšai buvo uždaryti jų pačių maldos namuose. Į dvi sinagogas įstumdavo žmones tik po smulkios kratos. Dokumentai rodo, jog buvo atimta 20 aukso žiedų, 25 laikrodžiai ir daugiau 5 000 rublių. Visi – turtingi ir vargingi liko be nieko – be maisto, be savo kampo. Šioje bendruomenėje buvo visokių. Tik girtuoklių, vagišių ir elgetų nebuvo. Beraščių ir bedarbių – taip pat. Mat šioje tautoje sinagogos veikė tūkstantmečius ir kartu – privalomai – mokykla. Dar iki Kristaus jose mokė ne tik tikybos tiesų, bet ir rašto, aritmetikos.
Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba žydų aplinkoje buvo ne mažiau reikšminga nei savoji. Visi ją mokėjo, nes ir žydiškoje mokykloje jos buvo mokoma. Molėtuose vaikystės metais gyvenęs Nikita Jemeljanovas prisimena iš žydų vaikų pramokęs jidiš kalbą ir bendravęs su vaikais jų gimtąja kalba. Dabar jau miręs Simas Galkinas prisimindavo, kai po mobilizacijos 1944 metų vasarą 16-sios divizijos gretose, fronte, beveik neapmokytas karinių dalykų, pateko į vokiečių nelaisvę. Jį išgelbėjo jidiš kalba, išmokta Molėtuose. Mat, ši kalba yra Bohemijos vokiečių gerokai pakitęs variantas. Todėl labai greitai perprato vokiečių kalbą ir tai padėjo išgyventi iki karo pabaigos.
Į pasmerktųjų kolonas nepateko sumanus statybų rangovas Berelis Natalevičius su sūnumi. Juos paslėpė Meiliūnų kaimo gyventojos. Bet 1942 metų pradžioje pateko į policijos rankas. Juos sušaudė Braškiškių miške policininkas Motiejus Narkevičius, o sūnų – mano kaimynas, tuomet “dirbęs” policijos daboklės prižiūrėtoju. Šaudytojams buvo neįdomu, kad šis žmogus ėmėsi ir vykdė gražiausios pradinės mokyklos rūmo Molėtuose statybą, o jų kaimynų arba jų pačių vaikai mokėsi tame rūme.
Jaunuoliai ir vyresnio amžiaus molėtiškiai savo draugus žydus palydėjo į mirtį liūdnais bejėgiškais žvilgsniais iš tolo. Artėti prie varomų būrių nedrįso. Tai, kad jie ir “tie” buvo lietuviai, nieko nereiškė. Pikti aukų sargybiniai šautuvų buožėmis grūmojo ir atsitiktiniams praeiviams.
Videniškių bažnytkaimyje irgi gyveno trys žydų šeimos: Benckiukas (jo pravardė – K.R.) su dviem dukromis ir žmona, Mauša su dukra siuvėja ir senasis Mendelis Gordonas, iki gyvenimo pabaigos nevedęs.
Neturtingiausias buvo Benckiukas. Trobelė menka, apsirengęs prastai. Bet iš turtingesnių Molėtų krautuvininkų gaudavo smulkių prekių: adatų, baltinių mėlyntojo, siūlų, lėkštučių ir net kvapnaus tualetinio muilo.. – ne dovanų, o pardavimui už paliekamus jam procentus. Vargšas pirklelis, sukrovęs į vežimą kromą, pakinkytu arkliuku vieną dukrą išsiųsdavo į Videniškių parapijos vienkiemius. Kas pirkdavo – tiems už centus parduodavo, o kas turėjo skudurų, kaulų arba tuščių butelių – prekes keisdavo į tas vadinamas antrines žaliavas. Jas išveždavo į Molėtus ir ten iš supirkėjų gaudavo litų. Jų maitintojas buvo arklys. Prie trobelės turėjo ir daržą.
Kai šį vargšą varė į Molėtus, į žydams sukurtą getą, jis piktų palydovų vis klausė – už ką? Jam atsakydavo: už tai, kad tu – žydas.
- O kas dabar be manęs arklį pašers? Jį dar ir pakaustyti reikia….
- Nesisielok, mes tave pakaustysim, ir bus tvarka, – šaipėsi iš žmogaus kaimynas, per petį užsikabinęs šautuvą.
Tai neišgalvotas pokalbis, o jau mirusio videniškiečio, girdėjusio tą tyčiojimąsi iš vargšo žmogelio, atpasakojimas.
Viename varomų į šaudymo tranšėją žmonių būryje irgi “apkasų kasti” vos paeidamas ėjo vargšas Benckiukas. Vienas, be žmonos ir dukterų – jos pateko į kitą mirtininkų grupę.
Mendelis Gordonas dar iki vokiečių okupacijos mirė ir buvo palaidotas Molėtų žydų kapinėse. O Maušos dukra siuvėja, iki vokiečių atėjimo spėjusi ištekėti, tuo pačiu kraujo keliu, jau su vyru buvo nuvaryti į dviejų tūkstančių žmonių kapą.
Kartu ten buvo suguldyti eilėmis, palikę nurengtus drabužius ant tranšėjos krašto, Molėtų turtingi ir vargingi žydai. Ant vienos jau sušaudytos eilės pagal žmogžudžių komandas kniūbsčiomis gulė kita kelių šimtų žmonių eilė ir taip visi, vieni po kitų, du tūkstančiai molėtiškių, Lietuvos Respublikos piliečių amžiams gulė į smėlėtą, jau kruviną žemę, kurioje, ežerų ir miškų apsuptame Molėtų miestelyje, jie ir jų pirmtakai gyveno ir dirbo šimtus metų.
Po šaudymų pavasariais, sodams žydint, į pasiturinčių ūkininkų sodybas nebeatvažiuodavo pirkliai – būsimo derliaus supirkėjai. O kadaise – obuoliai soduose nepūdavo; juos nuraškydavo pasamdyti kaimo berniukai, o jau Kalėdų išvakarėse, rūsiuose išsaugotus obuolius parduodavo savo krautuvėlėse arba išveždavo plačiomis, “žydiškomis” vadinamomis rogėmis į Anykščių Karazijos vyno daryklą, į didesnių miestelių parduotuves. Tas pats būdavo ir rudenį su supirktais kviečiais. Sunkiais maišais pakrautais vežimais, kinkytais gerai prižiūrėtais arkliais, juos gabendavo į už Želvos buvusį Valtūnų malūną. Naktį veždavo, o jau paryčiais užimdavo eilę prie girnų ir po poros dienų grįždavo į Molėtus su baltais, vadinamais valcuotais, kvietiniais miltais.
O kur dar, ilgam palikęs Molėtus be jokios transporto priemonės, pirmųjų dviejų dyzelinių sunkvežimių atneštas miestelio pagyvėjimas…. Kušelis Šneideris ir Faivušas Šnipeliškis subūrė dvi grupes. Bendrais jų pinigais, įmokėjus pirmas sumas, nupirkti du galingi dyzeliniai sunkvežimiai Molėtus dar prieš karą buvo sujungė su visa Lietuva. Ir tik po 7-8 metų čia, antrą kartą civiliniame gyvenime, o ne kariškių naudotos, pasirodė pirmosios transporto priemonės.
Žydų vyrai sukosi kaip vijurkai. O žmonos tvarkėsi namuose, turėtose krautuvėlėse ir daugeliui mūsų tautiečių neįprastu žydišku rūpesčiu gaubė savo vaikus. Pradinę mokyklą vaikai baigdavo žydiškoje valstybinėje mokykloje, kurioje mokytoja dirbo ir gydytojo Perkaus žmona, o į progimnaziją ateidavo mokytis ir kartu su kitų molėtiškių vaikais
Elektrinę, sudegusią dar iki karo ir joje žuvusį “Monterį”, jo laidotuves žydų kapinėse, atsimena senųjų molėtiškių vaikai, dabar jau patys sulaukę senatvės: “dalyvavo visi molėtiškiai, žydų ir lietuvių pradinių mokyklų mokiniai su mokytojais ir net artimesnių kaimų žmonės”.
* * *
Sušaudytų aukų atminimas bus pagerbtas rugpjūčio 29 dieną, paruoštas atidengti paminklas ant nužudytojų kapo. Muziejuje veiks ekspozicija apie Molėtų žydų bendruomenę. Šie molėtiškių ir žuvusiųjų giminaičių pastangomis nuveikti darbai yra dar vienas priminimas apmąstymams apie žmogų, jo vietą po bendra visai žmonijai šviečiančia Saule, ir teisę gyventi, kurią gina senasis judėjų tikėjimas bei krikščionybės tiesos.
Į gedulo eiseną nuo buvusių sinagogų Kauno gatvėje iki nužudytųjų bendro kapo dalyvauti atvyksta žuvusiųjų giminaičiai – jų vaikaičiai, provaikaičiai iš viso plataus pasaulio.
Pagerbti savo pirmtakų atminimą atvyks jaunuoliai ir seni, paprasti ir mokslo, meno bei verslo žydų tautybės žmonės, apie mūsų kraštą girdėję tik iš senųjų savo artimųjų pasakojimų. Jų keliai į Molėtus veda iš Buenos Airių Argentinoje, Montevideo Urugvajuje, Niujorko ir Vašingtono JAV, Johanesburgo Pietų Afrikoje, Tel Avivo Izraelyje, Maskvos Rusijoje, didžiųjų Vakarų Europos miestų.
Yra žinoma, kad aukų pagerbimo laidas ruoš Izraelio televizija, JAV finansuojama pasaulinė radijo stotis „Svoboda“, Lietuvos televizija, radijas. Dalyvaus Izraelio, Suomijos, Prancūzijos, JAV ir kitų pasaulio valstybių ambasadoriai ir ambasadų darbuotojai, reziduojantys Lietuvoje.
Tai vienas juodas puslapis iš Lietuvos istorijos. Sunku tai aprašyti. Įvykusių faktų pamiršti negalime, privalome suprasti protu ir vertinti širdimi.
Advokatas Kazys Rakauskas