Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja straipsnio autoriui ir naujienų agentūrai, kurie dar kartą atkreipė dėmesį į Kauno VII forto problematiką. Kita vertus, jaučiame pareigą patikslinti ir papildyti kai kuriuos straipsnyje paminėtus faktus ir aplinkybes.

1941 m. birželio-liepos mėn. Kauno VII forte įrengtoje koncentracijos stovykloje buvo nužudyta iki 5000 žmonių, daugiausia žydų, Kauno miesto gyventojų. Sovietmečiu fortas buvo naudojamas kariuomenės reikmėms, o tiksli masinės kapavietės vieta platesniam ratui buvo nežinoma ir neprieinama. 2009 m. Kauno VII forto kompleksą Valstybės Turto fondas, kuris tuo metu buvo perėmęs kompleksą, leido jį privatizuoti. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė niekada tokiam sprendimui nepritarė ir ne kartą viešai išreiškė savo poziciją, kad tai buvo didžiulė klaida, kuriai negalima leisti pasikartoti kitose panašiose vietose. Kaip ten bebūtų, privatizavus forto pastatus, naujasis savininkas – viešoji įstaiga „Karo paveldo centras“ – įgijo teisę išsinuomoti aplink pastatus esantį valstybinės žemės sklypą. Tokiu būdu masinė kapavietė, kurios tiksli vieta tuo metu dar nebuvo nustatyta, atsidūrė privataus juridinio asmens valdomoje teritorijoje.

Bendruomenė ne kartą, ir gerokai anksčiau nei buvo išspausdinta straipsnyje minima Rūtos Vanagaitės knyga, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Kauno miesto savivaldybę ir VšĮ “Karo paveldo centras”, kad būtų užtikrinta Holokausto vietos Kauno VII forte fizinė apsauga bei gerbiama aukų ramybė ir atminimas.

Straipsnyje minimas skaudus atvejis, kai prieš keletą metų tvarkant masinės kapavietės aplinką žemės paviršiuje buvo aptikti žmonių kaulai. Autorius nurodo, kad žmonių palaikus aptikęs, savininku tapęs Vladimiras Orlovas kreipėsi į įvairias institucijas, tame tarpe ir į Žydų bendruomenę, tačiau be jokių rezultatų, taip suponuojant, kad dėl to kalta Žydų bendruomenė. Toliau publikacijos autorius, remdamasis vietine spauda, konstatuoja, kad galiausiai žmonių palaikų perlaidojimu pasirūpino Kauno miesto valdžia. 

Nuotraukoje: VII forto moterų ir vaikų įkalinimo vieta

Iš tiesų viskas vyko kitaip. 2012 m. pavasarį Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė gavo informaciją, kad Kauno VII forto tvarkymo metu aptikti žmonių palaikai. Šia informacija Bendruomenė nedelsiant pasidalino su Kultūros paveldo departamentu. Kauno miesto savivaldybės speciali komisija turėjo priimti sprendimą, kur perlaidoti surastus palaikus. Diskusijoms užtrukus nepagrįstai ilgai, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Kauno žydų bendruomenė 2014 m. rugsėjo mėnesį ėmėmės iniciatyvos praktiškai spręsti VII forte nužudytų žmonių palaikų perlaidojimo klausimą. Po konsultacijų su Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetu, buvo pasiūlyta palaidoti palaikus jų radimo vietoje, ant esamo žemės lygio užpilant papildomą grunto sluoksnį, tokiu būdu laikantis žydų religijos papročių ir netrikdant palaidotų žmonių ramybės. Tam pritarė Kultūros paveldo departamentas ir Kauno miesto savivaldybės komisija. Tokiu būdu 2014 m. spalio 28 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir Kauno žydų bendruomenės rūpesčiu, bendradarbiaujant su Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetu, Kauno miesto savivaldybe, Kultūros paveldo departamentu ir VšĮ “Karo paveldo centras”, žmonių palaikai buvo garbingai palaidoti.

Po šio įvykio Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dar ne kartą kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę ir VšĮ “Karo paveldo centras”, reikalaudama, kad šalia masinės kapavietės būtų įrengtas paminklas (Sovietiniais metais paminklui buvo parinkta vienintelė tuo metu lankymui prieinama, nors ir labiausiai nuo kapavietės nutolusi vieta); pagerintas pasiekiamumas pėstiesiems, bei parengta ilgalaikė kapavietės sutvarkymo ir įamžinimo programa. Savo ruožtu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyrius taip pat 2015-07-17 rašte, adresuotame VšĮ “Karo paveldo centras”, pateikė reikalavimą nevykdyti veiklų, kurie pažeidžia teisę į amžiną pagarbą, ramybę ir atminimą visiems mirusiems asmenims.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės manymu, Lietuvos institucijos turi sudaryti sąlygas, kad Holokausto aukų atminimas netaptų privačių verslo schemų objektu. VII fortas, pirmoji koncentracijos stovykla Lietuvoje, nepaisant nuolatinių LŽB kreipimųsi, deja, tapo šiuo bloguoju eksploatacijos pavyzdžiu. Tikimės, kad tarptautinis dėmesys, nukreiptas į šią problemą, paskatins Lietuvos institucijas ją spręsti iš esmės bei veikti atsakingiau ateityje. Dėl tokių Holokausto aukų atminimą menkinančių veiklų Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė protestavo nekartą,- sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, buvo imtasi visų įmanomų veiksmų prieš barbarišką elgesį, kai šokama ant žydų kaulų, tačiau niekas nekreipė dėmesio. Apgailestauju, kad užsienio naujienų agentūros The Jerusalem Post korespondentai platina informaciją nepatikslindami faktų su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene.