“Pajūrio naujienos” Irena ŠEŠKEVIČIENĖ

Mūsų žmonės 2016-06-17

Medžiagą savo būsimai knygai apie Darbėnų miestelio žydus, jų istoriją ir likimus jau 10-metį renkąs Emory universiteto Atlantoje, JAV, hebrajų istorijos profesorius Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – mūsų krašte, savo žiniomis neseniai pasidalijo Darbėnų gimnazijos bendruomenės surengtoje konferencijoje „Darbėnų miestelis – 425: laikas, istorija, žmonės“.

Profesorius iš JAV Emory universiteto, Atlantoje, Erikas Goldsteinas, Darbėnuose suradęs savo protėvių šaknis, susidomėjo miestelio istorija ir ją pateiks savo knygoje kaip kelių šimtmečių žydų gyvenimo Lietuvoje pavyzdį.

Susidomėjo prosenelių gimtine

Profesorius sakė, jog Darbėnuose lankosi kone kasmet nuo to laiko, kai pirmą kartą 1997-aisiais į savo prosenelių gimtinę, kurią jie vadino Dorbian, jis atvyko kartu su savo motina Betty Goldstein. Darbėnuose 1889 m. gimė E. Goldsteino prosenelis Aronas Zimanas, kuris vertėsi grūdų ir linų prekyba. O jo senelis, kurį vadino Simonu, būdamas 14-metis, išvyko į JAV, į Nju Džersį. Įsikūrė Paterson mieste, kur jau buvo įsitvirtinusi gausi darbėniškių žydų kolonija. Vėliau senelis išvyko į Luizianą ir tapo keliaujančiu prekiautoju.

„Kai į Darbėnus atvykau pirmąkart, rimtai pradėjau domėtis Zimanų giminės, o išvien – ir viso miestelio istorija. Mano senelių namai buvo dabartinėje Vaineikių gatvėje, dabar priklausantys Rimantui Benečiui. Tas namas, kur dabar restoranas – taip pat Zimanų giminės, nes palikuonys tarpusavyje pasidalijo turtą. Visada atvykęs ten mėgaujuosi skaniais bulviniais blynais“, – sakė E. Goldsteinas.

Profesorius teigė, jog archyvuose dar yra išlikę carinės Rusijos surašymo inventoriai, pagal kuriuos jis galįs atsekti savo giminę ligi 1764 metų. Ir pateikė įdomų faktą, jog ankstesniame – 1754 metų – surašymo inventoriuje nesą nė vienos žydiškos pavardės, vadinasi, pirmieji žydai Darbėnuose įsikūrė būtent per tą dešimtmetį.

Anot jo, 1897 m. Rusijos imperijos surašymo duomenimis, Darbėnuose jau gyveno 2 tūkst. 58 gyventojai, kurių daugumą – net 55 proc.– sudarė žydai. Po I pasaulinio karo daug žydų dėl ekonominės konkurencijos bei sionistinio judėjimo išvyko į JAV, Pietų Afriką, Kanadą, ten kūrė savo miestelius ir kviesdavo atvykti saviškius.

Darbėnų žydai, tvirtino profesorius, įsikūrė Kanados vietovėse Monkton, Sain John, New Brunswik, kur atvyko ir darbėniškis rabinas, bei Rehovot miestelyje, Palestinoje.

„Iki 1941-ųjų Holokausto Darbėnų miestelyje bebuvo likę 600 žydų, manoma, kad iš jų išgyveno ne daugiau, kaip 10 žmonių“, – apgailestavo profesorius. Yra žinoma, jog tarp išsigelbėjusių buvo ir profesoriaus giminaitė Cipora Zimanaitė, kuri išvykusi į Izraelį.

Rūpi ne palikimas, o istorija

– Neabejotina, jog šiandieną esate kompetentingiausias Darbėnų miestelio žydų istorijos žinovas: esate sudaręs visų čia gyvenusių gentainių genealoginius medžius, kurie apima 4 šimtmečių istoriją – nuo XVIII iki XXI amžiaus. Ar tai darote tam, kad įamžintumėte savo giminės istoriją, ar labiau moksliniais tikslais?

– Darbėnų istoriją ir žmones savo knygoje noriu pateikti kaip žydų bendruomenės gyvenimo mažame miestelyje pavyzdį.

Dauguma žydų iki 1900 m. buvusiose Rusijos imperijos žemėse, ypač – dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje, gyveno mažuose miesteliuose, ar miestų pakraščiuose, vadinamosiose sėslumo zonose, nes jiems leisdavo kurtis centruose. Šiandieną šių žydų palikuonys labai domisi savo prosenelių gyvenimu. Todėl tam pasitarnaus plačiajai visuomenei skirta mano knyga.

– Esate sukaupęs gausią istorinę biblioteką įvairiomis kalbomis, turite kalną dokumentų apie Darbėnus ir lietuvių kalba. Kokių naujų žinių išsivešite iš Darbėnų šįkart?

– JAV žydams šiandieną nesuprantama, kad miesteliuose gyveno ne vien žydai, bet juos supo ir vietiniai gyventojai, ir kad jų gyvenimas buvo persipynęs. Jie įsivaizduoja, kad mažas miestelis, vadinamasis štetlas, buvo tarsi atskira sala. Bet taip nebuvo, o žmonių santykiai, anaiptol, nebuvo romantiški, vyravo konfliktai ir konkurencija.

Tarp JAV žydų taip pat paplitusi nuomonė, kad iš tų mažų miestelių šiandieną nieko nebelikę. Todėl ir noriu parodyti, kad Darbėnuose yra labai gyva bendruomenė, kuri ne tik nėra abejinga, netgi, atvirkščiai, ypač – jaunuomenė, gyvai domisi savojo miestelio istorija. Į konferenciją atėjo įvairaus amžiaus žmonių. Mane ypač sužavėjo, kad prieškario žydų istorija susidomėjo gimnazijos mokiniai: jie renka medžiagą, užrašo prisiminimus, tyrinėja papročius. Už šią iniciatyvą esu labai dėkingas pedagogei Editai Gliožerienei.

Ši viešnagė – tai ne vien apsikeitimas istorine medžiaga, bet ir susitikimas su dar gyvais žydų istorijos liudytojais. Edita surengė susitikimą su senosiomis darbėniškėmis Salomėja Galdikiene ir Stanislava Barasiene bei Regina Vibriene, kurios motina prieš karą tarnavo pas mano giminaičius Zimanus, – ji išsaugojo kone 100 metų senumo jų nuotrauką. Taip pat aplankiau ir salantiškę Aldoną Bagdonavičiūtę-Jankūnienę, kurios šeima per II pasaulinį karą išgelbėjo 3 žydų gyvybes.

– Jus nustebino šiltas darbėniškių priėmimas?

– Malonu, kai žmonės pagarbiai ieško istorinės tiesos. Gal kai kuriems žmonėms buvo neramu dėl mano vizito – gal įtaria, kad pretenduosiu į giminės turtą. Tačiau tie žmonės neturėtų būgštauti, neturiu jokių blogų kėslų, tik – istorijos pažinimą.

– Jums, be abejonės, žinoma, kad Darbėnų bendruomenė prieš kelerius metus pasipriešino įamžinti iš Darbėnų kilusio Pasaulinės sionistų organizacijos prezidento bei Izraelio valstybės simbolių – vėliavos ir pinigų (šekelio) – sumanytojo Davido Volfsono atminimą. Ką manote apie tai?

– Man nesuprantama, kodėl pasipriešino paminklo statybai, jeigu jaunimas šiandien ligi smulkmenų žino miestelio žydų istoriją.

D. Volfsonas buvo didelė įžymybė ir miestui, iš kurio jis kilo, taip pat turėtų būti didelė garbė. Į Klaipėdą kruiziniais laivais atvyksta daug užsienio turistų žydų, kurie jaučia sentimentus – lanko protėvių gimtines, žudynių vietas. Jeigu būtų paminklas D. Volfsonui, Darbėnai būtų žydų pamėgta lankymo vieta, o nuo to – nauda visam miesteliui.

– Ką Darbėnuose radote autentiško, kas jums priminė prieškario žydų bendruomenės gyvavimą?<>/b>

– Labai daug pokyčių Darbėnuose nuo to laiko, kai pirmąkart lankiausi 1997 m., tada dar buvo neblogai išlikusių senųjų žydų namų. Dabar tik ant Vaineikių gatvės kampo dar išlikę trys prieš šimtmetį statyti žydų pastatai. Jie sulipę šalia vienas kito – ten gyveno Viškino, Jakobo ir Fraintel šeimos. Būtų gerai, jei juos išsaugotų, nes baigia nugriūti. Dar gerai būtų išsaugoti vaistinę, nes daug žydų miesteliuose užsiiminėjo farmacija.

– Kuo, jūsų manymu, Darbėnuose reikėtų labiausiai pasirūpinti?

– Būčiau labai dėkingas, jeigu būtų pagerbtas 2 asmenybių – paskutiniojo miestelio rabino Iser Vaisborgo ir Mošės Blocho – atminimas. Juos nužudė pirmuosius miestelio aikštėje prieš visą suvarytą bendruomenę, kad įbaugintų kitus žydus. Jų kūnai tebėra užkasti prie upelio ir niekas ligi šiol neperlaidojo