SERGEJUS KANOVIČIUS
Pirmiausia litvakai neteko gyvybių. Beveik visų.
Tada įvyko pirmosios jų išgrobstyto turto dalybos („garbingas“ generolo Vėtros vaidmuo dalyvaujant šiame procese).
Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tas išgrobstymas buvo sovietų įteisintas, apie jį nevalia buvo prabilti net puse lūpų.
Po 1990 metų kovo 11-osios tas išgrobstymas įteisintas dar kartą – ribojant dvigubos pilietybės turėjimą ir įtvirtinant nuostatą, kad „teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatomos tik Lietuvos Respublikos piliečiams“, – šių eilučių autoriui, parašius prašymą dėl pilietybės grąžinimo, buvo bičiuliškai pasiūlyta pareiškime nurodyti tokią žeminančią aplinkybę: „Paveldimo turto Lietuvos Respublikoje neturiu.“ Ir kaip aš galiu paveldėti tas duobes prie pamiškių, bažnytkaimių ir miestelių? Kaip paveldėti tuos du šimtus kapinių, kur ilsisi tėvai ir protėviai? Kito „turto“, išskyrus šitą, aš neturiu. Nors kiti gal ir turi. Neprigulmybės tėvai darė viską, kad „apsaugotų“ mus nuo visiškai teisėtų Lietuvos žydų ir Vilnijos lenkų palikuonių turtinių pretenzijų – toks nekaltas noras, kad šįsyk viską iš tiesų jau turėtų tik, atleiskite, mūsiškiai.