DELFI.lt
Net nebandysiu įsivaizduoti, kaip jie jautėsi žudomi. Bandau tik įsivaizduoti, kokie buvo Molėtai kitą dieną po žudynių. Po savaitės. Po metų. Absoliuti tuštuma. Tyla. Iš beveik trijų tūkstančių gyventojų liko kokie septyni šimtai. Parduotuvės, bankai, „baronkinės“, futbolo klubas, saviveiklinis dramos teatras – viskas nugarmėjo į tą duobę. Senieji molėtiškiai pasakojo, kad šių žudynių vykdytojus ir likusio žydų turto grobstytojus persekiojo prakeiksmas: baisios ligos, artimųjų mirtys, jų vaikai skendo, žuvo avarijose. Vienose Niujorko kapinėse stovi paminklas nužudytiems Molėtų žydams. Jis ten buvo pastatytas tuoj po karo, tarpukaryje iš Molėtų emigravusių žydų pastangomis. Jame yra iškalta: „Tegu Dievas atkeršija už jų kraują“. Spėju, kad pasaulyje yra daug tokių paminklų su prakeiksmu kiekvienam Lietuvos miesteliui ir miestui. Ana žydų karta mums neatleido ir jau, matyt, nebeatleis, aš tai pajutau pusmetį gyvendamas JAV, kai sutikdavau litvaką ir prisistatydavau esąs iš Lietuvos. Bematant pasikeisdavo ne tik požiūris į mane, pasikeisdavo žvilgsnis. Senos žmogaus akys žiūrėdavo į mane kaip į galimą jo artimųjų žudiko palikuonį. Ir aš juos puikiai suprantu, kol neįvardijome tikrųjų žudikų, jų nepasmerkėme (o kai kuriems jų net ruošiamės statyti paminklus), tol jų akyse žydšaudžiais būsime visi. Ir čia jau yra ne kolektyvinė kaltė, kurios taip kratomės, o kolektyvinis prakeiksmas ir mes jį patys sau užsikrovėme.