Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

  Vaikystėje žinomi vunderkindais, stebuklingais vaikais vadinti žmonės dažnai suspindėdavo ir kažkodėl vėliau dažnai jų žvaigždė liaudavosi džiuginusi. Kelias nuo betarpiško vaikiško žaidimo link ryškios saviraiškos dažnai nutrukdavo. Tačiau Lietuvos vunderkindo, pianisto, pedagogo, dirigento Chaimo Potašinsko (1924 – 2009) kelias, gąsdinęs baisingomis vilkduobėmis, nubrėžė ryškų reljefą Lietuvos kultūroje. Prigimties dovanos ir darbo vaisiai pasitarnavo tėvynei, žmonėms, jautusiems nediduko, besišypsančio žmogaus dalinamų santaros vaisių saldybę. Užaugintas didelis Chaimo medis šaknimis stipriai laikėsi savosios žemės stiprybės, o po vis naujai besiskleidžiančia lapija galėjo džiaugtis šios žemės vaikai, maestro užauginti kelių pokario kartų pianistai, koncertmeisteriai, Lietuvos operos ir baleto teatro dainininkai, orkestrantai, dainos mėgėjai.

90 Lietuvos baleto metų savo glėbyje suartino daug darbščių pasišventėlių, baleto artistų, režisierių, kompozitorių, dirigentų. Chaimas Potašinskas buvo vienas jų. 1949 metais, jau Vilniuje tapo Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentu.  Pusę šimtmečio jį galima buvo matyti Lietuvos konservatorijoje. Profesionalams gebėjo neskaudžiai, tolerantiškai išsakyti tikslias pastabas, pagarbiai kolegoms ir studentams patarti, padėti. Nemėgo konfliktų. Nors buvo linksmas aštrialiežuvis, tačiau visur ieškojo santaros. Net nuoskaudas nešiojosi širdyje. Jis buvo laukiamas, dažniausiai paieškomas, prašomas dalyvauti  sunkiausiose naujų kūrinių perklausose, kuomet reikėdavo iš lapo, nerepetavus pateikti kūrinius ekspertuojančiai menininkų komisijai, pristatyti galimą nežinomos partitūros interpretaciją.

Darbų nestokojo. Konservatorijos koridoriais praeidavo oriai, bet be paviršinės fanaberijos. Ch. Potašinsko nemačiau apimto panikos. Visada elegantiškas, jaukia stačiu kaklu palaidine, languotu ar kitokiu švarku lengvu žingsniu koridoriumi praplaukdavo link klasės. Pasitempęs, vakare būtinai su kaklaryšiu. Juos net kolekcionavo. Visiems pavymui pasakydavo gerą žodį. Pamatęs karštai besiginčijančius kolegas mesteldavo kokią sąmojingą frazę, papasakodavo linksmą nutikimą. Pasakodavo rimtai ir reikšmingai. Mokėjo stebėti, vertinti, jautri jo intuicija gerai juto daiktų ir reiškinių vertes, žmonių padermę.

Paskutinį kartą sėdėjome jo kambaryje. Jaudinosi:

Chaimas Potašinskas. Atleisk, gal nereikia į mikrofoną… Aš pradėjau prastai kalbėti…

Liga jau progresavo.

Visi žino, kad aš kaunietis. Tėvas buvo aukščiausios klasės siuvėjas…. Aukščiausios klasės! – pakartojo reikšmingai pakėlęs pirštą. – Jo siuvykloje nuolat dirbo penki meistrai. Jau buvo namų senbuviai: čia siuvo 25, 35 metus. Tėvas brangino žmones, tačiau nepakentė netvarkos, nepadorumo.

Namuose skambėjo muzika.

Tėvas buvo nepaprastai muzikalus. Kiekvieną šeštadienį jis prieidavo prie pianino. Visada stebėdavausi: niekada nemačiau skambinusio, o kas savaitę mus pradžiugindavo kokiu nors nauju kūrinėliu. … Pabarbindavo klavišais… – sarkastiškai nusišypsojo.

Tėvas  labai mylėjo vaikus, ypač gražutę Rozą, vėliau tapusią puikia pedagoge M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Matyt iš mamos ji paveldėjo grožį, romų būdą ir potraukį muzikai.

Vargšė mūsų mama… Sveikos jos neatsimenu. Nežinia kokia liga atėmė jai rankas: pirštai susukti, rankos išdžiuvusios, nesimatė jokių kraujagyslių. Gyveno optimizmo oru. Gal vaikuose matė savo nelaimingo gyvenimo atsvarą? Ji tikrai nusipelnė vaikų padėkos už kelią į muzikos pasaulį.

Kaune Potašinskai gyveno Vilniaus gatvėje, Laisvės alėjos sankirtoje. Bet kokiu oru mama išsikviesdavo vežiką ir su vaikais keliaudavo į Gardino gatvę, į pamokas pas pas Frau Hansen. Didžiulė, aukšta moteris Else Herbeck-Hansen (1888–1943) buvo vokietė. Jos senelis buvo kompozitorius J. Fr. Von Herbeck. Tėvas violončelininkas. Jos vyras Maksas Hansenas trigubai už ją mažesnis. Muzika jo nedomino, bet puikiai lošė šachmatais.  Buvo manoma, kad Hansenai iš Vokietijos 1919 m. pabėgo nuo bolševikų. Kaune apsukrus vyras suteikė žmonai veikimo laisvę. Dukros muzika nesidomėjo. Buvo nacistinių pažiūrų, įstojo į partiją, paskui pasitraukė į Vokietiją.

Koks paradoksas – dauguma šios privačios studijos lankytojų buvo žydai, geri, motyvuoti mokinukai. Turtingi tėvai čia atvesdavo vaikus tikėdamiesi, kad juos išugdys žymiais menininkais. Neturtingos šeimos taupydavo, kad tuose namuose nors vaikai įgytų inteligencijos, kad geriau jaustųsi visuomenėje. Atmenu „pianistę iš Dievo malonės“, pasak Vlado Jakubėno, Esterą Aranovskąją. Nuostabi, mūsų Frau žvaigždė. Bet išvyko į Izraelį. Kartu mokėsi aklas pianistas  Daunys, neblogu pianistu tapo Dagys. Mokėsi Nadežda Dukstulskaitė, Erika  Dineikaitė. Kęstutis Grybauskas, Margarita Dvarionaitė ir kiti. Frau Hansen pamokos kainavo brangiai: už valandą 15 Lt.! Galime palyginti: sviestas „Karvutė“ kainavo 2 Lt., geriausios jautienos file – 75 cnt. Pietūs valgykloje – 50 cnt. Žydų studentų draugijos valgykloje duona ir sriuba nieko nekainavo, o antras patiekalas – brangiausiai, 30 cnt.

Pamokose skambėjo trys kalbos: lietuvių, vokiečių, rusų. Pradedantiems skambinti fortepijonu vaikams Frau Hansen mokėjo puikiai suformuoti rankų pastatymą. Vis šūkčiodavo: „Knopfen, knopfen!“ Atseit, nepamiršk parodyti kauliukų, kad matytųsi suapvalintų pirštų sanariukai. Mūsų mokytojai taip pat labai svarbi buvo penktojo piršto pozicija. Šių principų ji laikėsi labai griežtai ir pasiekdavo puikių rezultatų.  Erdviame kambaryje stovėjo du fortepijonai. Sofa  buvo tokia didelė, kad ant jos sutilpdavo į pamoką atėjęs pulkelis vaikų. Niekam ir į galvą nebūtų atėję aiškintis tautinių santykių.

Įdomu, kad baigusi Sankt Peterburgo konservatoriją, Vienoje Frau Hansen tobulinosi pas iš Žaslių kilusį pianistą Leopoldą Godowsky‘į [Godovskį]. Jis buvo fenomenalus pianistas. Devynerių berniukas koncertavo Vilniuje, o Karaliaučiuje išgirstam trylikamečiui vienas bankininkas pasiūlė studijuoti Berlyno Karališkojoje aukštojoje muzikos mokykloje. Bet jaunuolis studijomis nesidžiaugė. Vienok talentas, puiki intuicija prieškario dešimtmečiais jam padėjo tapti vienu iš geriausių, įdomiausių pasaulio pianistų ir savitai, komponavusiu fortepijonui. Frau Hansen tikriausiai iš jo daug ko išmoko. Visi mokiniai puikiai grojo.

Ir aš manau, kad Frau Hansen perdavė Godowskio mokyklos trupinėlius mums. Tai ir yra mano pianizmo pagrindas. Svarbiausia buvo suprasti ką groji. Į jos pamokas aš pradėjau eiti dar vaikas. Roza buvo nuvesta pirmoji. Mokytojai pasakė, kad ji galėtų atsivesti ir broliuką… Trylikos jau koncertavau Valstybės teatro salėje kaip vunderkindas. Soliniame koncerte skambinau C. M. Weberio Rondeau brilliante, J. S. Bacho Chromatinę fantaziją, pluoštą F. Chopino kūrinių. Keturiolikmetis su Juozo Karoso diriguojamu Radiofono simfoniniu orkestru atlikau Edvardo Griego [Grygo] Koncertą fortepijonui a-moll. Nejutau „įsibėgėjimo į sceną“. Kažkaip tarsi savaime pradėjau groti viešai. Milžiniškais žingsniais dariau pažangą.

„Didelį susidomėjimą sukėlė jaunojo pianisto Ch. Potašinsko koncertas. […] Jo Valstybės teatre įvykęs koncertas parodė iš tikro žymius gabumus […]. 3–4 metai rimtų studijų gali iš Ch. Potašinsko padaryti tikrai žymią pianistinę pajėgą“, – 1936 m. „Vairo“ puslapiuose po koncerto rašė Vladas Jakubėnas.

Maestro kalba lėtai, stengiasi artikuliuoti žodžius. Jutau savotišką nejaukumą, nors visada susitikę paplepėdavome aptardami muzikinio gyvenimo aktualijas. Jo nuomone pasitikėjau, nes realistiškai įvertindavo ir kolegas, kuriems jis akompanuodavo. Muzika buvo Potašinskų šeimos religija. Tėvai ir vaikai sekdavo filharmonijos, Operos ir baleto teatro  repetuarą, jaunųjų pasirodymus konservatorijoje, radijo, televizijos studijose. Nuolat kažkur vakarais klausydavo muzikos. Žmona Janina Gužinskaitė turėjo koloratūrinį sopraną, dainavo, gebėjo vertinti atlikėjus.  Vaikai buvo tiesiog puikūs melomanai.

Gal nujausdama, kad kalbamės paskutinį kartą, džiaugiausi… Ch. Potašinskas tęsė:

Biografijoje miniu savo mokytojus: Frau Hansen, italą, Milano profesorių Alessandro Tamburini ir Vytautą Bacevičių. Tėvas buvo pažįstamas su grafu Lorenzo Salvi. Vieni jo namai buvo nuostabioje gamtoje, netoli Milano, „rojaus kampelyje“, Lago di Como. Jie spindėjo vaiskaus dangaus ir su juo tarsi susisiekiančio ramiai tyvuliuojančio mėlyno vandens fone. Kur buvo šios mecenatystės paslaptis – nežinia. Jutome nepaprastą toleranciją mums, pagalbą mamai. Gyveno jis turtingai, mus su seserimi Roza rėmė ir rekomendavo Milano profesoriui Tamburini. Mama, sesuo ir aš pilnai išlaikomi apsigyvenome pas tą grafą. Kartais jis ateidavo paklausyti kaip groju. Girdėdavau: „Ak, bene, ragazzo, molto buono, bello, bene“.

Tai užtruko pusmetį. Prof. Tamburinis buvo stambus, simpatiškas vyras. Turėjo labai geras rankas. Reikšmingiausias man buvo jo reikalavimas: išgirsti garso transformacijas, suprasti, kad reikia išmokti jį valdyti. Juk tai ir yra muzika. Jis visą laiką primindavo: „Dolce, dolce…“. Lietuvių žinojau puikiai, nes buvau baigęs keturias „Aušros“ berniukų gimnazijos klases. Lengvai ir greitai pramokau italų kalbos.

Grįžęs į Lietuvą puoliau lopyti spragų, išmokti ką gimnazijoje buvau praleidęs. Tačiau… Tas nelemtas karas… Tik pokario metais, po sunkmečių prie Švietimo ministerijos buvo organizuojami suaugusiųjų kursai. Pradėjau lankyti, baigiau. Per metus, mokydamasis vis dviejų klasių dalykų, baigiau ir Kazio Melniko vadovaujamą gimnaziją. Taigi, atestatą gavau tik po karo.  Gal nedidelis mano ūgis aplinkiniams kėlė gailestį? Mane visi globojo ir mylėjo, stengėsi padėti.

Jau Kaune trečiasis Chaimo mokytojas buvo pianistas Vytautas Bacevičius. Jo gyvenimas buvo sudėtingas, net dramatiškas. Gimė Lodzėje, lietuvio ir lenkės šeimoje. Smalsaus proto, moderniai mąstęs ir tikėjęs, kad muzika turi palikti romantizuotą kūną ir siekti kitokios raiškos. Gal grafiškos, gal atonalios, gal kosmoso idėjų pažadintos. Mokėsi Lodzėje, Paryžiuje. Nevienareikšmiai buvo vertinamas jo būdas: blaškėsi ieškodamas pripažinimo. Griežė smuiku, koncertavo kaip pianistas, kūrė fortepijonui, ypač tikėjo savo simfoninės muzikos sėkme. Kaune (1926 m., iki emigracijos 1939 m.) brendo kaip atlikėjas ir kompozitorius.

Pas Bacevičių nesilankydavau, – pasakojo Ch. Potašinskas. – Jis pretendavo į modernios muzikos autorius, o aš jau buvau klasikos gerbėjas. Kaip grojančiam studentui vis kaišiodavo atlikti jo kūrinius. Pagrok ir pagrok… Negrodavau.

Specializaciją baigiau pas profesorių Vladimirą Ružickį. Jis gyveno Rygoje, o Kaune, Maironio gatvėje nuomojo butą. Buvo labai įdomi asmenybė, puikus pianistas-virtuozas. Šio K. Igumnovo mokinio pavardė įrašyta Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos marmurinėje, Rusijos pasididžiavimo, lentoje. Jam pranašavo pasaulinę šlovę. Tačiau po sėkmingų gastrolių Amerijoje revoliucijos banga užtėškė į jo pasą įrašą: „baltasis emigrantas“. Gerai, kad liko gyvas, bet į Rusiją grįžti negalėjo. Į Kauno konservatoriją  iš Rygos V. Ružickis atvažiuodavo pirmadieniais – trečiadieniais. Taip dirbti praktikavo ir profesoriai smuikininkai. Direktoriavęs  K. V. Banaitis mokėjo vadovauti konservatorijai, kvietė ir išsaugojo geriausius pedagogus. V. Ružickis iki pietų miegodavo. Visada juodu kostiumu, elegantiškas, užsisklendęs savyje, nematydamas praeivių, keliaudavo pas studentus. Pamokos po pietų, o naktimis grodavo pats.  Mėgo su studentais dirbti, daug fragmentų pamokos metu demonstruodavo, spontaniškai paskambindavo mintinai. Kaip ir prof. Tamburinis, didžiulį dėmesį skirdavo garso kokybei, spalvai, raiškai. Fortepijonas turėjo „dainuoti“. Savotiškai, bet gavau geros muzikos supratimą.  Nesakyčiau, kad V. Ružickis buvo kategoriškas klasikas. Gal daugiau rusiškas romantikas, mėgęs Aleksandro Skriabino kūrybą.

Lietuvos muzikinio gyvenimo dokumentikoje galima pamatyti daug su V. Ružickiu susijusių įrašų, mokinių pavardžių (Rimas Geniušas, Aldona Smilgaitė-Dvarionienė, Birutė Demijonaitytė-Strolienė, Eugenija Matiukienė, Marija  Alšlebėnaitė, Nona Turlai-Kuprevičienė, Andrius Kuprevičius ir kt.). Tačiau jis labai tvarkingai čia būdavo tris kartus per savaitę. Vieną kitą vakarą koncertuodavo. V. Ružickis gebėjo savo talentą padalinti dviejų valstybių pianizmo mokykloms.

Tas nelemtas karas…  Žydai danginosi kuo toliau, bet vėl į nežinią. Potašinskų šeima išbyrėjo. Atrodė, kad sesuo pianistė-pedagogė Roza su vyru gyvena Rygoje. Tačiau ją tėvai rado per EVAK‘o [evakuacijos] punktą … Samarkande. Chaimas su tėvais atsidūrė prie Volgos deltos. Kažkodėl pabėgėlių neįleido į Astrachanę. Pasiekė Petropavlovską. Galop – žvejų gyvenvietėje Tumak. O kaip muzika?

Kokia muzika! Buvo svarbu išgyventi, – nutyla ir nudelbia akis žemyn. Skaudu prisiminti. –  Ligoninės kambarėlyje susispaudėme visi – tėvai, mes su broliu. Jis suorganizavo man darbą: įtaisė Tumako rajono viršininko raštininku. Vistik – raštingas! Po dešimties dienų mano kvalifikacija buvo įvertinta dar geriau. Viršininką paėmė į kariuomenę, o mane, tokį kūdą, nediduką Rybkombinato viršininkas patvirtino į jo vietą. Spyriojausi: buhalterijos nemoku, ekonomikos neišmanau… Nieko, sako, bet žmogus inteligentiškas, draugiškas. Tinki. Taip ir viršininkavau. Inteligencija tikrai buvo reikalinga: kaip statuso išraiška. Juk reikėjo labai sudėtingą minią sutelkti darbui, sutramdyti įtūžį, bereikalingus ginčus, nuraminti. Visi nervingi. Juk  karas…

Vienas Samarkande gyvenęs žydas  mane pamatė pasitarimo metu: aš kailine kepure, kaip uzbekas, įdegęs. „Bet matau, kad tu ne uzbekas“, – sako. Papasakojau savo istoriją. Klausia: „kuo galiu jums padėti?“ Sakau, negaliu žiūrėti kaip tėvai gyvena pusbadžiu. Ir jis mane paskyrė mokesčių inspektoriumi. Ar gali mane įsivaizduoti ant arklio? Aš po visą Mitanės rajoną, Samarkando apskritį raitas. Bet jaučiausi lyg su sparnais: visa mano šeima bus soti! Ta mano istorija – baisus dalykas. Pats nesuprantu, kaip likau muzikantu.

Bet juk jūs ir koncertavote?

Per tą patį EVAK‘o punktą manęs pradėjo ieškoti iš Lietuvos pasitraukę kiti muzikai. Reikalavo „skubiai nukreipti Potašinską į Pereslavlį-Zaleskij“, kur susikūrė Lietuvos liaudies ansambliai. Galvoji, kad taip lengvai išleido? Čia kaip su nesunešiojamomis Eglės  kurpaitėmis. Pasirodo dingo apsivogęs ligoninės ūkio dalies vedėjas. Dabar jį vadavau. Jau trys dienos nebuvo ligoniams maisto. Įdavė man arkliu kinkytus ratus ir aplinkiniuose kolūkiuose liepė surasti maisto. Radau.  Pamaitinau ir išdūmiau ieškoti lietuviško ansamblio. Į Maskvą manęs kažkodėl neįledo. Ant prekių prikrauto sunkvežimio važiavau aplinkiniais keliais. 28 laipsniai šalčio. Kojas gelbėjo nežmoniškai dideli vailokai. 10 valandą vakaro įvažiavau į užtamsintą miestą. Žmonių nematyti. Kažkas šnypštelėjo kur galėtų gyventi lietuviai. Radau. Net ir laisvą lovą. Ar įsivaizduoji ką tai reiškė septynias paras be miego klajojusiam žmogui?

Sausio 11 d. atsirado besidžiaugiantis antrepreneriu vadintas buvęs filharmonijos Vilniuje administratorius Zacharinas. Prisistatė ir Juozas Banaitis, saksofonininkas Šabsajus, dirigentas Abelis Klenickis. Visi entuziastingi. O aš negaliu atsidžiaugti išgirdęs prie šiltos krosnies lietuviškai kalbančius. Bet, – pusantrų metų negrojau, rankos vadeles, plunksną telaikė…  Žinai, karas – bjaurus reikalas…

Bet pianisto jau laukė ir dainininkai Aleksandra Staškevičiūtė, Romanas Marijošius. Padavė pianistui kažkokią instrumentacijos knygelę ir liepė kibti į darbą – „džiazo ansambliui“ instrumentuoti dainų akompanimentus.

Car, bog i vojenskij načalnik buvo Abelis Klenickis. Džazui vadovavo Šapsajus. Aš buvau pianistas ir aranžuotojas. Išgirdau dainuojant „Mano sieloj šiandien šventė“ – patiko. Pas Zigmą Aleksandravičių, Jurgį Karnavičių vyresnįjį dar Kaune šiek tiek spėjau pasimokyti teorinių disciplinų. Pabandžiau šios J. Tallat-Kelpšos dainos tema parašyti parafrazę mūsų mažam orkestrėliui. Banaitis buvo labai patenkintas. O paskui atsirado ir „Lietuviška rapsodija“. Ir vėliau kūriau. Kovo 20 d. atsirado ir žmona. Ansamblio valgykloje pamačiau su aktore Lidija Kupstaite draugavusią gražutę ansamblyje dainuojančią merginą Janiną Gužinskaitę. Ko laukti? Juk nežinia visada šalia, karas yra karas…

Su ansambliu, žmona ir penkių mėnesių sūneliu 1944 m. pabaigoje važiavau į Lietuvą. Juozas Baltušis stengėsi padėti grįžusius apgyvendinti. Kambarėlį davė filharmonijos rūmų pasaže, vėliau ten dirbo siuvėjai. Po kiek laiko įsikėlėme į didesnį butelį – tuosyk virš Vilniaus radiofono Gedimino prospekte. Dabar ten Mažasis teatras. Antanas Gimžauskas kartu su Pilypaičiu ir Kavecku, Bendoriumi atgaivino Lietuvos filharmonijos mišrų chorą, vadintą vokaliniu ansambliu. Jame žmona priimta dirbti. Pradėjau tarnauti ir aš – paskirtas Radijo komiteto vyriausiuoju muzikos redaktoriumi. Nuo 1945-ųjų dėsčiau konservatorijoje. O čia, pasirodo,  dar neturėjau konservatorijos baigimo diplomo… Jau eidamas konservatorijos docento pareigas, ją dar kartą turėjau baigti. Man reikėjo per metus išlaikyti už visą konservatorijos kursą egzaminus. Žinojau ką reiškia karas, džiaugiausi likęs  gyvas, o diplomas… Per metus konservatoriją baigiau. Į mano fortepijono egzaminą, birželio 13 d. susirinko pilna salė žmonių. Sensacija: Potašinskas laiko egzaminą! Didelė, pusantros valandos trukusi programa. Įvertintas puikiai – 5.

Pokaryje Chaimas Potašinskas garsėjo kaip talentingas koncertmeisteris. Žmogus, gimęs su ypatingu muzikos pojūčiu, jutęs jos subtilybes. Atlikėjo profesijoje yra niuansų, kurių niekas išmokyti negali: santykio su savuoju instrumentu, klavišu, garso spalvos, charakterio potėpio, emocinės jausenos, frazės alsavimo, vidinės ekspresijos, klausos jautrumo, bendrystės su partneriu pojūčio. Ch. Potašinskui nesvarbu buvo išliekamoji darbo vertė. Jis džiaugėsi ir labiausiai vertino patį bendros kūrybos, interpretacijos paieškos su solistu procesą. Entuziastingai repetuodavo, koncertuodavo, kviečiamas skubėdavo į naujų lietuvių kūrinių perklausas, kuriose dažnai tekdavo „skaityti iš lapo“, t.y., groti nesiruošus. Ch. Potašinskas dirbo su dainininkais. Skatino Eleną Čiudakovą, jai akompanavo, buvo Rimanto Sipario, Marijos Aleškevičiūtės, Eduardo Kaniavos, Reginos Maciūtės, Aleksandros Staškevičiūtės, Romano Marijošiaus, kitų dainininkų partneris Lietuvoje, ankstyvosiose gastrolėse Lenkijoje, Vokietijoje, konkursuose. Įrašyta daug muzikos radijo studijoje, nemažai plokštelėse. Vilniaus klinikų ligoninėje subūrė moterų ir vyrų vokalinius ansamblius, entuziastingai su jais dirbo. Padėjo ir Druskininkų „Dzūkų dainos“ ansambliui.

Matai, koncertmeisteriu reikia gimti. Koncertmeisteris – sudėtinga, daugiaplanė būtybė. Jis solisto pagalbininkas ir dėmesingas mokytojas, partneris ir globėjas,  nuodėmklausys ir negailestingas objektyvus kritikas. Tai nėra šiaip pritariantis asmuo.

Lietuvoje labiausiai vertinami koncertmeisteriai buvo Ch. Potašinskas, filharmonijoje jo mokinys Stanislovas Kiuškinas, Gitis Trinkūnas, Sonata Bielionytė, Nijolė Ralytė, Robertas Bekionis, Rasa Jakutytė, dar keletas dabar retai girdimų. Jo koncertmeisterio klasę baigė žinomi muzikai, pedagogai Veronika Vitaitė, Liucija Drąsutienė, Virginija Dabkutė, Jurgis Karnavičius, Aleksandra Žvirblytė, Julius Andrejevas, Gediminas Kviklys, Sonata Bielionytė, Egidijus Buožis ir kiti. Gal nuolatinis muzikinės partnerystės siekis inspiravo norą diriguoti?

Vaikystėje, jaunystėje Kauno teatre būdavau dažnai. Girdėjau Fiodorą Šaliapiną, muzikuojantį Emilį Kuperį, diriguojantį Juozą Pakalnį, kitus atlikėjus, daugelį gastroliuojančių solistų. Mėgau stebėti repeticijas, bet niekada nesvajojau būti dirigentu. Su dirigavimu susidūriau 1949-siais. Teatre sudėtinga situacija. Kažkam reikia padiriguoti spektaklį. Man? Ką jūs! Rankose batutos nelaikiau. „Nieko, muzikantas, pasitreniruosite, išmoksite…“ – pasakė buvęs politrukas. Mane pritvirtino prie režisieriaus Juozo Stumbro, kuris jau rengėsi statyti Rossinio „Sevilijos kirpėją“. Net dabar atsiminus spektaklį oda pagaugais nueina: tempas, subtilūs ir tikslūs ansambliai…

Susiorientuoti teatre man daug padėjo dirigentas Mykolas Bukša. Jį gerai pažinojau. Tai buvo labai įgudęs dirigentas. Turėjo nuostabias rankas. Diriguodavo labai santūriai, minimaliais judesiais, tiksliai. Užtekdavo Bukšai iškelti kairę ranką – orkestras jau griaudėjo forte. Niekuomet nemėgo stovėdamas prieš orkestrą plepėti. Puiki savybė. Paseilėjęs pirštą pasako partitūroje parašytą cifrą ir groja toliau.   Geležinės valios žmogus. Vien tik jo žvilgsnis ko vertas. Bet tam tikra prasme jis buvo tinginys – nemėgo repetuoti. Naujas spektaklis, o jam užtenka šešių repetcijų. Viskas.

Draugiški mano santykiai su juo susiklostė po pirmos repeticijos: fortepijonu akompanavau jo mėgstamos „Aidos“ fragmentą.  Kai baigiau groti, Bukša padarė ypatingą žestą: paspaudė man ranką, padėkojo, išėmė iš užpakalinės  kišenės sidabrinį, viduje paauksuotą portcigarą, paspaudė smaragdinį mygtuką, pavaišino papirosu. Jis rūkydavo Kazbek arba Severnaja. Tuo metu tai buvo labai brangios cigaretės. Taip palaimintas buvau priimtas į teatro kolektyvą.  Visi labai pagarbiai su manimi elgėsi. Turėjau daug draugų. Solistams buvau reikalingas: fenomenaliai skaičiau iš lapo, padėjo ir puiki orientacija.

Jūs rūkėte? Neatmenu…

Nuo aštuonerių! Mesdavau ir vėl pradėdavau. Tėvas nebeįstengė kovoti ir patarė: bent jau rūkyk mažiau ir geresnes cigaretes. Gera patarti, sakau: nuo tavo kišenės priklauso… Tėvas manęs gailėjo, rūkiau neblogus papirosus.

Jei Bukša į teatrą ateina juodu kostiumu, juostuotomis kelnėmis, kietinta apykakle balta palaidine, gražiu kaklaryšiu, į kurį įbesta perlo galvutė, reiškia – serga. Serga dieną, dvi, savaitę… Gelbsčiu jo diriguotą baletą „Raimonda“, operas „Karmen“, „Undinė“. Partitūrų nebespėjau atsiversti, jų taip ir nebuvau matęs. Tačiau su Bukša, solistais, baleto trupe muziką repetuodavau prie fortepijono. Po spektaklių kolegos sveikino su sėkmingu debiutu.

Gandai pasiekė ir Bukšą. Piktas jo balsas telefonu įsakmiai liepė jį aplankyti. Ateinu, maestro jau prie durų laukia. Matau, įsiutęs: vienas ūsas žemyn, kitas į viršų: „Nachal! Kak ty smiel?“ (Su manimi kalbėjo rusiškai) Sakau, maestro, man valdžia įsakė. „Bet tu partitūrų nemoki!“ Bandau kažką pralementi… Bukša įsitempė ir eina link manęs. Dar labiau įsiutęs. Matau, reikia gelbėtis. Aš atatupstas slenku link durų.  Ieškau rankenos… reikės bėgti.

Bet paskui, Bukšai įsiligojus, man teko perimti didelę dalį jo repertuaro. Dirigavau daug baletų, nes labai gerai jaučiau  šį žanrą, balerinų judesių ir muzikos ryšį. Negalvok, kad aš nežinau  kas yra tikras dirigentas.  Herbertas von Karajanas, Riccardo Muti, Claudio Abbado, Wilhelmas Furtwängleris…  Bet ne Potašinskas. Tapau dirigentu per nelaimę, reikėjo vaduoti, padėti.  Manau, kad Spivakovas – puikus muzikantas, kuris turi surinkęs nuostabią komandą. Bet jei galėtų nediriguoti, geriau grotų smuiku…

Bet Potašinskas buvo dirigentas. Pradedant 1954-aisiais, jis parengė ir dirigavo 39, beveik visų baletų premjeras. Labiausiai mėgo „Žizel“, „Gulbių ežerą“.

Kaip atramos tašką, nuo kurio turėtų atsispirti ateities lietuvių baletas, įsivaizduoju Eduardo Balsio kūrinį „Eglė žalčių karalienė“. Ši partitūra ne tik puikus muzikos veikalas, netgi, sakyčiau, grafikos kūrinys. Dirbdamas su Balsiu jaučiau kompozitoriaus meilę savo kūriniui. Tai įkvepia ir atlikėjus. Diriguodamas siekiau perteikti romantišką, ne sentimentalios lyrikos „Eglės…“ dvasią.

Kalbėjome iki vėlumos. Susikaupė daug minčių apie patirtis, išmanymą, meilę muzikai ir žmonėms. Nors ir uždaro būdo, bet žaismingas, Ch. Potašinskas buvo geras Eduardo ir Valerijos tėvas. Muzikais vaikai netapo, bet meną mėgo ir tėvą suprato.  Žmona Janina kurį laiką dainavo operos teatro chore, „Hofmano pasakose“ yra pavadavusi susirgusią E. Čiudakovą. Tačiau pagrindinis jos rūpestis buvo vaikai ir vyras. Ji pastūmėjo jau diriguojantį maestro vykti į tuometį Leningradą, pasitobulinti profesoriaus, žinomo pedagogo Ilja Musino klasėje.

Už įvairiapusę meninę veiklą, nuopelnus Lietuvos kultūrai Ch. Potašinskas buvo apdovanotas garbės raštais,1964 m. jam buvo suteiktas tuometinės Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo, 1984 m. – liaudies artisto garbės vardas, o 2000 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV-o laipsnio ordinas. 2014 m. LMTA Didžiojoje salėje įvyko Pianistų koncertmeisterių konkursas, skirtas prof. Chaimo Potašinsko atminimui, kuris te neblėsta.