LŽB vasario 17 d. vyko 24-asis – susitikimas iš ciklo „Likimai“, kurio tema – ,,Žydiški motyvai rašytojos, menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės kūryboje“. Renginio moderatorius – mokytojas ir eseistas Vytautas Toleikis. Renginio sumanytoja ir vedėja – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė, kuri pristatydama susitikime dalyvaujančią rašytoją K.Sabaliauskaitę priminė, kad talentingą rašytoją pamilo ne tik lietuviai skaitytojai, dėl jos knygų iš proto kraustosi ir Latvija, ir Lenkija.
Susitikimo moderatorius – mokytojas eseistas Vytautas Toleikis, pradėdamas vakarą ir kreipdamasis į pilną salę susirinkusių žmonių, pasakė:,, Kristina grąžino Lietuvos istorijos atmintį. Grąžino 200 metų istoriją, kurios, dėl Šapokos paradigmos lietuvio sąmonėje nebuvo. ,,Silva Rerum” yra mums netikėta istorijos sėkmė kaip tautai laimėtas loterijos bilietas. Mums pasisekė, kad Kristina grąžino šimtmečius istorijos. Autorės atmintis nėra selektyvinė, ji rašo apie viską, kas buvo, ir apie lenkus, ir apie žydus kaip saviškius. Toks yra 21amž. žmogaus požiūris, kitoks jis būti negali“.
,,Likimų“ vakaro metu pokalbis sukosi apie žydų personažus, apie tai, kaip atėjo žydas į Kristinos Sabaliauskaitės kūrinius, nes jis kitoks negu įprasta vaizduoti lietuvių literatūroje. K.Sabaliauskaitė pasirinko elitinę asmenybę gydytoją Aaroną Gordoną.
K.Sabaliauskaitė:
Atsakymas paprastas: todėl, kad aš esu vilnietė. Tikri normalūs vilniečiai užaugo tarp žydų ir lenkų vaikų. Kai žaidi kieme su vaikais, tai neklausi, kas jis yra, ar lenkas, rusas, ar žydas, nes tas vaikas yra fainas ir tu su juo žaidi, arba jis – ,,gnyda“ ir nieko bendro su juo nenori turėti. Viskas yra labai paprasta. Man žydai niekad nebuvo svetimi, buvo normalus bendravimas. Kaip gali rašyti apie Vilnių ir nerašyti apie žydus, tai tas pats kaip dramblio kambary nepastebėti. Žydai visada buvo organiška bendruomenės dalis, tiek daug atnešusi ir dovanojusi, nerašyti apie ją, – neįmanoma.
Garsus Vilniaus gydytojas – žydas, realus istorinis asmuo, atėjęs į ,,Silva Rerum“ – Aaronas Gordonas atsirado neatsitiktinai. Man istorikei, meno tyrinėtojai buvo įdomu , ką mums byloja žydų istorija apie LDK. Įdomu, kad buvo daug elitinių žydų gydytojų ir jų paslaugomis Radvilos mielai naudojosi. Jei Kristupas Radvila Perkūnas savo gyvybę patiki žydui gydytojui, žymiam kabalistui mistikui Saliamonui Del Medigo, reiškia, kad jis jo nebijo, žydas nėra svetimas, kad ir atvykęs iš toli, jis yra profesionalas, protingas, juo pasitikima.
Radvilos ir žydai. Radvilos LDK istorijoje, iš to ką turėjome, yra artimiausi karališkajai dinastijai ir jų sąsajos su žydais buvo tamprios, kupinos pasitikėjimo. Aaronas Gordonas , baigęs moklus Padujos universitete, dirbęs Jono Sobieskio karališkuoju gydytoju. Vilniuje gydytojas Aaronas Gordonas aptarnavo visą elitinius Vilniaus pacientus. Jo gyvenimo laikas sutapo su maro epidemija. Man buvo įdomu pažiūrėti į miesto gyvenimą maro metu. Tuo metu žydų bendruomenė Vilniuje buvo turtinga klestinti. 17amž. pabaigoje universiteto studentai organizavo pogromą – realus istorinis įvykis. Viskas įvyko dėl paprastos priežasties. Studentai mėgo lošti kortom, skolinosi iš žydų ir pralošė dideles sumas, kurių negalėjo grąžinti. Jie užpuolė savo skolintojų kvartalus , išdaužė jiems langus, bejėgiškai kerštavo, nes buvo nemokūs. Iš visos Lietuvos suvažiavę jauni bernai, prasilošę, pikti įvykdė bene pirmąjį dokumentuose aprašytą pogromą.
Už visų aprašytų faktų yra 15-20 metų studijų, perskaitytos krūvos šaltinių, publikacijų, mokslinių darbų. Rašant knygą, tuo pačiu metu vyko negailestingas istorinių faktų atmetimas vardan gero literatūrinio kūrinio.
Trečiojoje ,,Silva rerum“ knygoje aprašyti faktai, kurie surasti Vilniaus Universiteto bibliotekoje. Yra išlikę liudijimai po Vilniaus gaisro, jie išspausdinti spaustuvėje, ten yra eiliuotas tekstas, kad dėl visko kalti žydai, kad nuo jų gaisras prasidėjo, nors iš tikrųjų buvo trys gaisro židiniai mieste, ir tik vienas buvo žydų, kiti du-katalikų. 18amž Vilniuje vyravo įdomi padėtis, kuri susijusi su Radvilomis. Jie mieste laikėsi savo teisės įstatymų, o turėdami daug žemės, ją valdė pagal savo įstatymus, nepaklusdami magistrui. Viskas Šnipiškėse ir aplink Jurgio bažnyčią priklausė Radviloms, o tose žemėse gyveno žydai, kurie naudojosi didele privilegija, nes atsiskaitinėjo tik Radviloms, o ne magistrui ir gildijoms, kurios buvo reguliuojamos gildijų ir magistro įstatymais. Tokios aplinkybės lėmė daug pigesnę produkciją ir mažesnes kainas visiems miestiečiams – konkretus ekonominis dalykas. Šnipiškių žydų auksakalių pagamintos brangenybės buvo trečdaliu ar perpus pigesnės už miesto gildijų auksakalių. Jie klestėjo ir Radviloms buvo labai gerai, nes gaudavo činčą, rinkdavo mokesčius iš savo auksakalių – ranka ranką plovė. Antisemitizmas turėjo konkrečias ekonomines priežastis. Miestiečių pamfletai ir rašymas, kad dėl visko kalti žydai kilo todėl, kad jie turėjo daugiau ekonominės laisvės. Visa ši padėtis buvo apipinta mitais, legendomis ir baigėsi sudeginimu ant laužo.
Man buvo įdomu įsijausti į pasaulėžiūrą. Viena vertus, egzistuoja bendruomenė, kurią vertina lietuviai bajorai, nors tarp jų yra ir tokių, kurie jų nemėgsta, kaip Norvaiša. Radvilos, turi su bendruomene finansinių ir teisinių reikalų, kasdien su žydais bendrauja. Norvaišos personažas knygos pradžioje ir pabaigoje, kai jame pagyveno žydaitės Majos dvasia, pasikeičia,nebėra tas pats žmogus. Jis nueina pažinimo kelią, patiria gėdos jausmą, įvyksta metamorfozė per žydų šeimos pažinimą.
Rašydama, prisiliečiau prie judaizmo, nors į Kabalą nepasinėriau, žinojau, kad nepasiruošus, geriau nereikia nerti į Kabalą, nes gali blogai baigtis. Rašant romaną, nenorėjau daryti sensacijos, madingos ezoterikos temos, bet ir negalėjau jos palikti nuošaly, juk ji 18amž. žmonėms buvo labai svarbi ir įdomi. Romane viskas atsispindi. Vieni Kabala domisi kaip burtais, – Jeronimas Florijonas Radvila, bet visiškai kitaip domisi Martynas Mikalojus Radvila, manoma, kad jis priėmė judaizmą ir konvertavosi, o Kabala, paradoksaliai, jį kaip juridinį asmenį, sunaikino. Jis laikėsi Šabo, nevalgė kiaulienos, tik košerinį maistą. Vienas įdomiausių trečiosios ,,Silva Rerum“ dalies personažų Martynas Mikalojus Radvila lenkų istoriografijoj vadinamas apsėstuoju kunigaikščiu. 19amž. istorikai jį demonizavo, šeima jį izoliavo, paskelbė teisiškai neveiksniu. Man buvo svarbu suprasti, kas iš tikrųjų buvo, pradėjau dirbti su pirminiais jo amžininkų šaltiniais. Supratau, kad jis buvo labai įdomus savo epochos 18amž. vidurio sūnus – aristokratas.
Pasikalbėjus su Europos šalių aristokratų palikuoniais, kurie prisiminę savo pro prosenelius, pradėdavo nejaukiai muistytis, prisiminę rokoko laikmečio keistą giminaičio elgesį. Radikalėjant katalikų religijai, vyksta pasaulėjimas, aristokratai jaučiasi nebaudžiami, peržengia įprastas normas įvairiose gyvenimo srityse, beatodairiškai eksperimentuoja, jiems įdomu, o kas bus? 19amž. romantikai šito mėgti negalėjo. Be sutemų negalėjo atsirasti apšvieta. Jeronimas Florijonas Radvila buvo didesnis sadistas, nes jis užrakino Martyną Mikalojų Radvilą, bet Florijono šeima nepasmerkė, nes jis neperžengė jokių konvencijų. Martynas Mikalojus Radvila nepaiso visuomenės normų, savo reputacijos. Jo susižavėjimas judaizmu buvo tikra psichinė liga, apie šį personažą surinkau visus įmanomus istorinius liudijimus. Jis buvo eruditas, genijus, be galo išsilavinęs žmogus, muzikas virtuozas. Domėjimasis Kabala virto dideliu šeimos ir visuomenės skandalu. Radvilų šeima, kad ir norėjo, negalėjo išbraukti Martyno Mikalojaus iš savo giminės, bet 300 metų niekam nedavė Martyno vardo.
Mokslininkas turi tikrinti faktus ir nieko nepriimti už gryną pinigą, abejoti. Kur nustojama abejoti ir priimama už esama, ten baigiasi mokslas ir prasideda ideologija.
Kaip apsakyme ,,Vilnerio sugrįžimas“ atsirado gyvas tikroviškas personažas? Atsakau: kiekvienas padorus lietuvis turi savo žydą. Jame susilieja pažinimas, istoriniai faktai ir literatūrinė fantazija. Kai Vilneris išeina iš kiemo , kur buvo žydų sinagoga, dabar darželis ir mato grafiti ,,Juden raus“, jis sako: ,,Kokie Juden raus? Kur jūs čia žydus matot? Čia nėra nei vieno“. Jis teisus, juk žydų liko labai nedaug.
Nebijau vaizduoti ksenofobiškų žmonių. Kai mano personažas, anglofile save laikanti Filomena, kuri prisiskaičiusi apie Angliją, mėgstanti Agatą Kristi, važiuoja į Londoną, ji ten pamato visai kitokią Angliją. Tai pasakojimas apie kultūrinius stereotipus. Filomena susiduria restorano tarpduryje su savo dievaičiu Davidu Suše, kuris yra ne anglas, o belgas, bet po to ji sužino kad Davidas Sušė – Erkiulis Puaro yra žydas iš Kretingos. Jai didelis šokas. Šitoks buitinis antisemitizmas yra įdomus dalykas. Duokit man tekstą ir aš pasakysiu, koks žmogus jį parašė. Klausantis kalbos, antisemitizmas išryškėja. Ką reiškia, kai viešojoje kalboje pasakoma: ,,žydų tautybės žmogus“? Man baisu ir mane nupurto. Juk nesakom anglų ar ukrainiečių, lietuvių tautybės. Bjaurus atskirties ženklas, kuris atsiranda iš nežinojimo. Aš pasijusiu laiminga, kai tie buitiniai pasąmonės dalykai išnyks iš mūsų kalbos, nes tai rodys, kad mes sveikstam, nes antisemitizmas yra beprotybė.
Istorija ir kai kurie etapai, kurie nepakankamai apmąstyti, gali kraujuoti ir būti aktualūs, reikia kuo atviriau ir moksliškiau apie juos kalbėti. Neapmąstydami istorijos, mes niekada nesuprasim praeities klaidų. Niekada negalėsim suvokti, kas mes esam ir negalėsim planuoti ateities. Mes visą laiką 20amž. lietuvių literatūroj tarsi razinas iš pyrago išrankiojom ir išmetėm visas kitas tautas.
Padėtis Europoj prieš 10 metų ir dabar labai skiriasi. Prieš 10 metų gyvenom reliatyvios taikos sąlygomis, esame virsmų centre, vyksta senos patyrusios Europos civilizacijos kova už tapatybės ateitį su jauna labai agresyvia, beatodairiška jėga ir jau atėjo metas, kai reikia radikaliai apginti savo europietiškas vertybes. Manęs dažnai klausia apie lietuvišką tapatybę ir ištikimybę Lietuvai. Kovo 11-ąją su Gedimino stulpais ir ksenofobiniais šūkiais žygiuojantys nacistai yra ne Lietuva ir ne tauta, o Lietuvos gėda, pasityčiojimas iš istorinio Lietuvos daugelio tautų sambūvio bei koktus tolimo žydšaudžio aidas. Būna nuoširdžiai gėda dėl iškreiptai suvokiamos lietuviškos tapatybės priešiškų grimasų. Palyginti neseniai sukurtas etnolingvistinis uždarumas ir didžiulio Lietuvos laikotarpio atmetimas, o ne susikalbėjimas ir dialogas man nepriimtinas. Man lietuviškoji tapatybė – neatmetančioji, o prijungiančioji, ieškanti dvasiškai praturtinančių lietuviškų sąsajų. Istoriškai ji visuomet daugiatautė, tolerantiška, mišri, sukūrusi daugybę dalykų. Tokiai Lietuvai aš jaučiuosi ištikima.
