Bernardinai.lt

Sergejus Kanovičius

R. Vanagaitės knyga iškėlė dar kelis nemalonius reiškinius. Nors ji lyg ir kalba apie aukas ir budelius, nei vieni, nei kiti daugumos tų, kurie tą knygą komentuoja ar aptarinėja – nedomina. Genocido centrą ir už jo stovinčius istorijos manipuliatorius domina centro neliečiamumo status quo, kuriam pastaruoju metu iškilo reali grėsmė, Žydų bendruomenę taip pat nelabai domina, nes pastarosios pirmininkė savanoriškai krinta ton pačion orkestro duobėn, kurioje jau meluodamas natas, groja Genocido centro simfoninis, šviesos riteriai dalyvauja su čekučiais entertainmento TV šou ir pastariesiems renka reitingo balus, kažkas kažką fone lemena apie Holokausto edukaciją. O tie žmonės, kuriuos prieš 75 metus sukišo po velėnomis, taip ir guli kaip gulėję. Dažniausiai neįvardyti, labai neretai apversti naudotais švirkštais, prezervatyvais ir bambaliais. Bevardžiai kaip ir jų budeliai. Pastaruosius pamėginus įvardyti kyla didžiausias triukšmas, vėl pradeda kvepėti visokiais „aš – tau, o tu – man“ sandėriais ir sanderėliais, po kurių staiga jau prokurorai turi tvirtinti seniausiai patvirtintą istoriniais faktais sąrašą tų, kurie sušaudė ar padėjo sušaudyti beveik visus iki vieno Lietuvos žydus.

Prokurorai kažkodėl neprašomi tvirtinti nei gelbėtojų sąrašų, nei nužudytųjų. Kaip nereikėjo jiems tvirtinti ir bendradarbiavusių su KGB sąrašo. Tas kitas sąrašas yra labai nepatogus „tu – man, aš – tau” klano atstovams. Gėda baisiausia. Dar baisesnė gėda, kad netrukus dalis tų, kuriems, pasirodo, Holokausto aukos ir požiūris į tą nusikaltimą, tėra jų užimamų politinių ar visuomeninių pozicijų(ne)stabilumo garantas – jei pučiu į dūdą, kurią man pakišo iš tam tikros institucijos, vadinasi, dar gyvenu neblogai ir gyvensiu gerai, o jei nepūsiu, eik ir žinok, kas nutiks… Ir tuoj tie žmonės vėl ryškiai fotografuosis ir smarkiai gedės į prie duobių pastatytus mikrofonus, prie mikrofonų stovės netikrų gedėtojų eilės… Kam iš jų tos aukos rūpi? Kam nors iš jų rūpi tiesa? Kėdė ir konjunktūrinis plaukimas pasroviui, kuris laiduoja, kad ir po metų, būdamas visiškai abejingas tam nusikaltimui, kalbėsi apie jį į mikrofoną. Nes taip reikia. Ir jei reikės dar kartą pameluoti į akis – meluosi. Nes ne aukos ir budeliai tau rūpi. Kalbėjimas apie aukas ir budelius gali kainuoti postus. Už tylą mokama. Kaip mokama ir už melą. Kartais mokama tuo pačiu – aš patylėsiu apie tavo nuodėmes, o tu nematysi manųjų. Ratas užsidaro ir eilinė bambalio pūslė skrieja po kokia eglaite, priglaudusią Sarą su Haimu, kuriuos nušovė koks Petras ar Vytas. Tik Sarą su Haimu galima pašaukti vardu. Be prokurorų. O Petro su Vytu – neleidžia…