Pranešimas spaudai 2016 m. vasario 1 d.

„Prieš kelias dienas paminėjus Tarptautinę Holokausto dieną, Lietuvoje vėl įsiplieskė diskusijos Holokausto tema. Vaikystėje viską girdėjau šeimoje – pokalbių metu neretai atgydavo prisiminimai apie getą, į kurį uždarė,  koncentracijos stovyklas, į kurias vežė, apie duobę, kurioje buvo slapstomasi. Bet Holokausto patirtis buvo tarsi vienas iš dalykų, skiriančių žydus nuo ne žydų. Mus žudė, o kiti tuo metu gyveno, ėjo į kiną, mokyklą, studijavo. Per kelis mėnėsius nužudyta visa Lietuvos žydų bendruomenė, daugiau kaip 200 000 žmonių. Juk mus daug kas skyrė visą mano gyvenimo laikotarpį, visą sovietmetį. Visada žinojome, kad mūsų galimybės ribotos ir kad mes kitokie.

Lietuvoje iki Holokausto tik lietuvių gyveno daugiau negu žydų, o dabar žydų bendruomenę tesudaro apie 5000 narių… Kiekvienas iš jų turi savo šeimos Holokausto istoriją. Ir tie, kurie gimė ir gyveno Lietuvoje, ir tie, kurie įsiliejo į Lietuvos žydų bendruomenę, atvykę iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos…Kiekvienas galėtų parašyti savo Holokausto istoriją, bet ne visi parašė. Valstybė turėjo daug galimybių paaiškinti savo piliečiams, ypatingai jaunajai kartai, apie žydų žudynes ir kas jas vykdė, ne mokslininkų ir politikų, bet paprasta, net ir vaikams suprantama, kalba. Prašėme daug metų ir turėjome daug bendrų planų kaip tą įgyvendinti. 75-eri metai praėjo, o Lietuva vis dar niekaip negali išrišti lietuvių dalyvavimo Holokauste temos.  Lietuvos žydų istorijos, kurią sunaikino Holokaustas, nei viena Lietuvos Vyriausybė taip ir neišdrįso įtraukti į mokyklų švietimo programas. Daugelis pažadų taip ir liko tik projektais. Galbūt Holokausto patirtis keliauja iš kartos į kartą, kaip ir pasąmoninė jo vykdytojų kaltė ir gėda, todėl taip sunku apie tai garsiai ir nuoširdžiai kalbėti. Turbūt sunku atversti kone tamsiausią ir negarbingiausią Lietuvos istorijos puslapį.  Kodėl dabar verda diskusijos socialiniuse tinkluose dėl lietuvių dalyvavimo Holokauste? Todėl, kad jaunimas beveik nieko nežinojo.

Už Holokausto metu lietuvių vykdytą žydų žudymą atsiprašė pirmasis Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Jo atsiprašymas buvo priimtas Izraelio Knesete, bet sulaukė daug priekaištų Lietuvoje.  Tačiau ne viskas, kas susiję su žydais, Lietuvoje sukelia sąmyšį. Mes dėjome ir dėsime daug pastangų geriems tarpusavio santykiams, nežiūrint to, kas įvyko karo metais. Pasirinkome gyvenimą Lietuvoje, mes esame Lietuvos piliečiais, jau daugiau nei 600 metų esame Lietuvos dalis. Mes niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta ir neketiname to daryti. Daugiau nei 800 Lietuvos žmonių, gelbėjusių savo kaimynus žydus, žygdarbis tampa dar svaresniu, žinant kiek šios šalies žmonių pasirinko tapti nacių plano įgyvendintojais. Niekada nenutrūko ryšys su Lietuvos žydų gelbėtojais. Žydų bendruomenė daug metų siekė, kad gelbėtojai būtų pripažinti Lietuvoje dydvyriais, kad jiems būtų skirta materialinė parama senatvėje, kad jų vardais būtų pavadintos gatvės ir dabar juos teberemia žydų bendruomenė.“