2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt;info@versus.lt).
Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.
Buvau parašęs recenziją apie Kazio Binkio „Generalinę repeticiją“, kurią iš užmaršties ištraukė ir pirmąkart drįso parodyti scenoje režisierius Henrikas Vancevičius (1959). Norėjau būtent partijos CK laikraštyje Tiesa paremti Binkio europinio lygio pjesę, naują žodį mūsų dramaturgijoje. Pjesę, ilgai gulėjusią stalčiuose, kėlusią nemažai abejonių valdžios vyrams.
Kai redakcijoje perskaičiau spaudai parengtą tekstą, man pasidarė bloga. Pagrindiniai recenzijos akcentai buvo pakeisti svarstymais apie pjesės ir spektaklio pacifistinį ribotumą. Apie Binkio nesugebėjimą atskirti teisingus karus nuo neteisingų. Visa tai buvo atmiešta įprastine sovietine frazeologija. Įsiutęs pasakiau, kad atsiimu straipsnį, nes dabartinis tekstas visą recenziją pastato nuo kojų ant galvos.
Man paaiškino, kad straipsnį taisė pats vyriausiasis redaktorius. Genrikas Zimanas panoro su manimi susitikti. Po ilgo, sunkaus pokalbio redaktorius pagaliau sutiko, kad jau surinktame tekste atkurčiau pagrindinius savo straipsnio teiginius ir akcentus. Pažadėjo, kad straipsnis bus išspausdintas su mano pataisomis. Tačiau kitą rytą laikraštyje išvydau tokį tekstą, kokį sukurpė redaktorius. Tai buvo viena šlykščiausių dienų mano, kaip kritiko, gyvenime.
Iš ryto paskambino Sofija Binkienė, rašytojo našlė. Daug metų buvome artimai pažįstami. Draugiškai bendravome, dirbdami Radijo komitete: Binkienė – Vaikų, o aš – Literatūros ir dramos redakcijoje. Ji jautėsi priblokšta, kad aš galėjęs šitaip pasielgti. Sofija gilus, reto padorumo žmogus, patikėjo sujaudintu mano aiškinimu. Mūsų santykių nesudrumstė nė menkiausias šešėlis.
Bet man ši istorija vis tiek apkartino gyvenimą, jaučiau savo kaltę ir Binkių šeimai, ir Kauno teatrui, tiek kovojusiam už šį veikalą. Supratau: kitokios nuomonės apie „Generalinę repeticiją“ po straipsnio partijos laikraštyje niekas Lietuvoje paskelbti neišdrįs, bent jau artimiausiu metu. Parašiau straipsnį rusų kalba, išdėstęs visa tai, ką iškraipė Tiesa. Išsiunčiau recenziją į prestižinį Maskvos žurnalą Teatr, vildamasis, kad ten dirbantys teatrologai patikės mano kvalifikacija ir skoniu. Neapsirikau. Po gero pusmečio žurnale pasirodė straipsnis „Generalinė repeticija“. Šįkart „neiškastruotas“. (Esu ir vėliau išbandęs šį „metodą“, kai tekdavo paremti kokį spektaklį, trikdžiusį miegą budriems mūsiškiams valdininkams).
Kai Sofija Binkienė rengė knygą apie žydų gelbėtojus Holokausto metais, jos paprašytas parašiau straipsnį „Neužmirštami lietuviai“. Nors mane su motina gelbėjo ir daugiau drąsių žmonių, pasirinkau Ruzgio šeimą, norėdamas ją paremti. Tuo metu žurnalistas, literatas Jonas Ruzgys jau buvo grįžęs iš stalinistinio Gulago, tačiau valdžia jo nereabilitavo, o jo tekstus vengta spausdinti.
Dėjau pastangas, kad Ruzgys būtų reabilituotas, gal net priimtas į Rašytojų sąjungą. Kreipiausi į savo pažįstamus, dirbusius Rašytojų sąjungos sekretoriate. Jie ėmėsi žygių, ir po įvairiausių ilgų derinimų buvo parengti atitinkami dokumentai. Tačiau viskas apsivertė per vieną akimirką, kai popieriai atsidūrė ant Komunistų partijos CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus stalo. Pasirodo, po 1926 m. perversmo suimtas socialdemokratas Ruzgys atsidūrė vienoje kalėjimo kameroje su Sniečkumi, kur jiedu turėjo pakankamai laiko diskutuoti, kokios idėjos – socialdemokratinės ar komunistinės – yra pranašesnės. Kaip prisiminė Ruzgys, ginčai būdavę gana įnirtingi. Perskaitęs Ruzgio pavardę, Sniečkus, matyt, nepamiršo nepalenkiamo savo oponento, nes, kaip man pašnibždėjo mačiusieji, piktai trenkė kumščiu į stalą: „Niekados! Tai ne mūsų žmogus…“ Tuo ir baigėsi Ruzgio reabilitacija.
Sąžiningoji Binkienė, perskaičiusi mano rašinio apie Ruzgius rankraštį, jautė pareigą paskambinti ir perspėti, kad gerai pagalvočiau: kaip teatrologas ir Mokslų Akademijos darbuotojas galiu sulaukti nemalonumų. Tokia tad buvo Sofija Binkienė.
Šios drąsios humanistės pastangomis pasirodžiusi knyga „Ir be ginklo kariai“ (1967) sovietmečiu buvo vienintelis ir unikalus tokio pobūdžio leidinys. Anuomet apie Holokaustą nebuvo net užsimenama. Spauda rašė vien apie „tarybinių žmonių“ žudynes hitlerinės okupacijos metais. Binkienės knyga praskleidė fariziejiškos propagandos uždangą. Tapo paminklu daugeliui iki tol nežinomų drąsuolių, pasipriešinusių žydų genocidui Lietuvoje. Paminklu ir pačiai Sofijai Binkienei.
Knyga spėjo pasirodyti pačiu laiku. Prasidėjęs karas Artimuosiuose Rytuose, nesėkmė, kurią patyrė Sovietų Sąjunga, į pagalbą kovojantiems prieš Izraelio valstybę siųsdama savo instruktorius ir karinę techniką, neliko be atsako – kilo nauja antisemitizmo banga. Maskvoje išdygo vadinamasis antisionistinis komitetas. Prasidėjo ir karinė invazija į Čekoslovakiją, siekianti užgniaužti Prahos pavasarį. Vargu ar tokiomis sąlygomis būtų galėjusi pasirodyti Binkienės knyga.
Sofijos, „tetos Zosės“ namai, kaip juos praminė išgelbėtieji, – mena ištisą kovos už žmogaus gyvybę epopėją. Anuomet tai iš esmės buvo pasipriešinimo nacizmui štabas, vadovaujamas šios bebaimės moters. Panašus „štabas“ Vilniuje spietėsi apie kitą drąsią moterį – žurnalistę, bibliotekininkę Oną Šimaitę ir jos „namus“ – Vilniaus universiteto biblioteką.
Binkienės atminimui skirta ir ketvirtoji knyga „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ (2009). Jos sudarytoja Danutė Selčinskaja surinko daug medžiagos apie unikalią „tetą Zosę“, narsiai gynusią ir savo tautos garbę gūdžiais nacizmo metais. Išgelbėtieji prisimena: „Iki šiol mes negalime suprasti, kaip iš mažiau nei kuklių uždarbių Sofija Binkienė galėjo išmaitinti tiek alkanų ir atstumtųjų. Vieną kartą radome ją miegančią ant grindų, nes savo lovą ji buvo užleidusi moteriai, tą dieną pabėgusiai iš geto“.
Klausydamasis Binkienės pasakojimų, niekaip negalėjau suvokti, kaip ji sutalpindavo visus, besikreipiančius pagalbos. Kartą neiškentęs paklausiau Sofijos, negi jos butas Kaune buvo guminis?
Su turistų grupe sovietmečiu keliaudamas po Lenkiją susipažinau su Vladu Varčiku, Sofijos Binkienės dukters Lilijanos buvusiu vyru. Aplankę Osvencimo mirties stovyklą, buvome sukrėsti. Varčikas, matyt, paveiktas tų įspūdžių, ėmė pasakoti apie Kauno įvykius, naciams okupavus Lietuvą. Ta kelionė mus suartino. Vėliau daug metų bičiuliškai bendravome.
Buvau girdėjęs apie svaiginamai drąsius Varčiko žygius į Kauno getą. Juodo gymio, panašus į žydą, jis užsikabindavo geltoną žvaigždę ir, įsitrynęs į koloną grįžtančiųjų iš darbo, prasmukdavo į getą. Ragindavo žydus gelbėtis, bėgti iš geto, žadėjo pagalbą…
Prisimenu, kartą susitikęs mane Vilniuje, Varčikas papasakojo tokį įvykį. Jis kreipėsi į aukšto rango partinį vadovą, prašydamas suteikti paramą vargstančiam, ligotam žmogui, kuris hitlerinės okupacijos metais išgelbėjo ne vieną gyvybę Viršininkas oriai atsakęs, kad žydų gelbėtojas nėra joks kovotojas su nacizmu, todėl negali pretenduoti į sovietų valstybės paramą.
Varčikas visą gyvenimą rūpinosi ir gelbėtojais, ir išgelbėtaisiais. Jis yra man pasakojęs apie poeto Kazio Binkio ir jo žmonos Sofijos drąsą, gelbstint nepažįstamus žmones. Jautrus, kuklus menininkas. Ir bebaimis kovotojas. Toks buvo Kauno smuikininkas Vladas Varčikas.
Prieš akis iškyla nedidelis namas Vydūno alėjoje. Jame tilpo didelė Binkių šeimyna. Tikrai namo „guminio“ būta…
Duktė Irena. Kita Binkytė – Lilijana, paauglė šviesiom garbanom, gražuolė, linksma, trykštanti jaunyste, būsimoji aktorė. Vyriausioji duktė Eleonora. Poeto Kazio Binkio sūnus Gerardas. Išskyrus jį ir patį poetą, visus kitus šeimos narius pažinojau.
Hiltlerinės okupacijos pradžioje Binkis jau sunkiai sirgo, gydytojų prognozės buvo pesimistiškos. Todėl žmona Sofija ir kiti namiškiai, saugodami ligonį nuo menkiausio jaudulio, net neprasitarė apie pasmerktųjų gelbėjimą. Viena iš jų – Gita Judelevičiūtė knygoje „Ir be ginklo kariai“ prisimena, kaip ją, mažą mergaitę, iš pradžių slėpė nuo merdinčio ligonio. Vėliau, jiems atsitiktinai susitikus, užsimezgė šilta draugystė su poetu.
Binkienė man pasakojo, kad jos vyras seniai suvokęs: bute slepiamas žydų vaikas, o ne tolima giminaitė, kaip bandė įtikinti namiškiai.
„Žmogžudžiai žlugs – kitaip negali būti. Aš nesulauksiu jų galo – sveikata neleis. O tu būsi jų žlugimo liudininkė, – prisimena rašytojo žodžius Judelevičiūtė.– […] Kalbėdamas su mano motina, užėjusia jo aplankyti, K. Binkis pasakojo svajojąs organizuoti specialias slėptuves Lietuvos miškuose, ištisą slėptuvių tinklą, kur galėtų išsigelbėti nuo fašistų šimtai ir tūkstančiai žmonių.“
Binkių namuose dažnai lankydavosi ir režisieriaus Boriso Dauguviečio buvusi žmona Olga. Kiek žmonių nepabijojo gelbėti ši romi, švelni moteris! Neužmirštamoji Olga Pavlovna Kuzmina, mano sena pažįstama. Šios aktorės pavardę turbūt dar prisimena praėjusio amžiaus pabaigos Rusų dramos teatro žiūrovai.
Sunku būtų suskaičiuoti, kiek gelbėjamųjų sutilpdavo „guminiame“ Binkių name. Ir paprastų žmonių, ir žinomų muzikų, teatralų, gydytojų.
„[…] būdavo tokie vakarai, – rašo Judelevičiūtė, – kada mes beveik kas valandą atidarinėdavome duris įvairiems žmonėms. O žmonės ėjo vis tais pačiais hitlerinių aukų gelbėjimo keliais“.
Sofijos Binkienės keliais.
Sovietinėje „Lietuvių literatūros istorijoje“ (1979) nė žodžio neradau apie Kazio Binkio ir jo žmonos veiklą gelbstint žydus. Net anuomet jau įteisinta „tarybinių piliečių“ forma. Akademinio leidinio autoriai, žinomi literatūros mokslininkai, istorikai, smulkiausiai išnagrinėję visus idėjinius poeto „ribotumus“ ir paklydimus, nerado reikalo net paminėti Sofijos Binkienės. O juk ji dar sovietmečiu (1968) nuvyko į Jeruzalę, kur dalyvavo Jad Vašem institute jos garbei surengtoje Pasaulio Tautų Teisuolės apdovanojimo ceremonijoje, pasodino tradicinį atminimo medelį Teisuolių sode.
Nė žodžio apie plačiai žinomą Binkio neapykantą fašizmui, apie žmonių gelbėjimą nerasime ir kitose sovietmečio Lietuvos enciklopedijose. Net apie jo „Generalinę repeticiją“ pasakyta tik tiek, kad tai „antikarinė pjesė“. Sofija Binkienė iš viso neminima. (Užtat įdomu pasiskaityti, kokie „nusipelnę“ Lietuvai žmonės čia vardijami…)
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, pasirodžiusioje jau nepriklausomybės metais, apie „Generalinę repeticiją“ pasakyta ne ką daugiau: „groteskinė drama, modernia sąlygiška forma išryškina karo absurdą“. Nejaugi ir „Visuotinėje“, pasirodžiusioje mūsuose dabar, netiktų mintys apie Binkių neapykantą nacizmui, hitlerinei okupacijai?
Lietuvos Respublikos Prezidentas 1999 m. Sofiją Binkienę po mirties apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Nesuprantu, kodėl Binkienės vardas, jau daug metų garsinantis Lietuvą plačiajame pasaulyje, nutylimas šioje enciklopedijoje, lygiai kaip ir sovietinėse. Vienintelį straipsnį, pasakojantį apie Binkių šeimos antinacinę veiklą, radau internete – laisvojoje enciklopedijoje Wikipedija. Ar tai reikštų, kad ji vienintelė „laisva“?
Kad ir kaip būtų, dėkinga žmogaus atmintis ne visada priklauso nuo enciklopedistų sąžiningumo. Tai liudija ir daugelio žmonių atsiminimai apie savo gelbėtojus Lietuvoje, sudėti knygoje „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“. Ji pratęsia Sofijos Binkienės rinkinį „Ir be ginklo kariai“, atverdama vienų dėkingumą ir kitų – didvyriškumą, gilų dvasinį jų tarpusavio ryšį.
Tas dvasinis ryšys ypač jaučiamas, kai skaitai Sofijos išgelbėtų žmonių atsiminimus, jų vaikų ir vaikaičių laiškus, atsiliepimus. Pacituosiu tik vieną kitą.
„Kada susiduriu su nemaloniom smulkmenom, su žmonėmis, kurie griauna pasitikėjimą gyvenimu, aš visuomet prisimenu Jus, Jūsų šviesų, gerą veidą […]“ (Gita Judelevičiūtė)
„Mano brangioji, kas beatsitiktų, atminkite, kad patys šviesiausi, nuostabiausi mano gyvenimo prisiminimai bus apie žmones, kuriuos tais siaubingais metais sutikau Lietuvoje. O Jūs pati nuostabiausia iš visų […]. Kiek daug yra žmonių, kuriems padėjote išsigelbėti, rizikuodama savo ir savo vaikų gyvybe, – tegu Jūsų padaryto gėrio suvokimas suteikia Jums jėgų“. (Beba Šatenštein-Taborsky)
„Atsitiktinai susipažinau su Sofija Binkiene, garsaus lietuvių rašytojo našle. Jau per pirmąjį susitikimą ji pasiūlė savo pagalbą – kai kam prireiks […] Dar karo pradžioje, kai buvo gyvas jos vyras (sirgo nepagydoma širdies liga), jie nusprendė padėti žydams, nebijodami rizikuoti savo gyvybe […] Kai prasidėjo geto likvidacija, Sofija Binkienė vaikščiodavo aplink getą tam, kad surastų pasislėpusius žydus ir galėtų suteikti jiems prieglobstį.“ (Adina Segal)
Žinomas teatro režisierius Kama Ginkas, anuomet vos iš vystyklų išsiritęs pyplys, tarp daugelio gelbėtojų vis dėlto pirmiausia prisimena tetą Zosę, tarsi savo artimą giminaitę. „Kai iš Leningrado susipažinti su tėvais atvežiau savo jauną žmoną, buvo savaime suprantama, kad reikia ją supažindinti ir su Sofija Binkiene, tuomet jau senyva moterimi, mano ir mano tėvų gelbėtoja. Mūsų šeimos gyvenimo įvykiai tapo ir jos gyvenimo įvykiais, o visi jos šeimos gyvenimo įvykiai ir sunkumai – mūsų įvykiais, mūsų sunkumais.“
Galėčiau pasirašyti po šitais žodžiais. Mane išgelbėjo kiti, tačiau šios moters įtaka jaunam, bandančiam susivokti gyvenime žurnalistui buvo didžiulė. Ne vien moralinių vertybių požiūriu. Žavėjausi nepaprasta jos inteligencija, gebėjimu kasdien ramiai, be tuščių žodžių, sąžiningai organizuoti radijo Vaikų ir jaunimo redakcijos veiklą sudėtingais „tarybinio žmogaus formavimo“ metais.
Visuomet prisimenu Binkienės gyvenimo pamokas. Džiaugiuosi, kad ir Sofijai išėjus, nenutrūko draugiškos gijos su jos dukra Lilijana ir vaikaičiais.