2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price  of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt; info@versus.lt).

Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.

TRAGIŠKAS TALENTINGOS MOTERS LIKIMAS

Kai kalbame apie pagrindinius Geto teatro kūrėjus – rašytojus, dramaturgus, režisierius, savaime iškyla įžymios dainininkės Liubos Levickos pavardė. Be jos sunku įsivaizduoti tiek tarpukario meninį Vilnių, tiek ir geto laikotarpį.

Kai pradėjau rengti vakarą, skirtą dainininkei, kebliausia buvo išsiaiškinti jos repertuarą. Nelengvai sekėsi  atkurti anksti nutrūkusį kūrybos kelią. Kad galėčiau išsamiau papasakoti apie nuostabų koloratūrinį Vilniaus sopraną, pasinėriau į ilgas paieškas archyvuose, naršiau senosios spaudos puslapius, reklamas, skelbimus iš tarpukario laikraščių, Geto teatro afišas, rėmiausi jo dalyvių atsiminimais. Iš tų nuotrupų prieš akis pamažu iškilo įspūdingas kūrybinis dainininkės portretas. Pagaliau pavyko rasti ir nuostabaus balso savininkės nuotrauką.

Atminimo vakare pasistengėme atkurti žydiškąjį repertuarą, Liubos dainuotas dainas, operų arijas,  jos mėgtų kompozitorių ir poetų kūrinius.

Liuba Levicka (1909-1943) gimė ir mokėsi Vilniuje, čia baigė valstybinę konservatoriją. Koncertinis jos debiutas sulaukė pasisekimo – laikraštis Kurjer Wilenski gyrė išskirtinį vokalo grožį.

Dainininkė tęsė studijas Vienoje, čia išgarsėjo, pelnė pirmąją premiją Vienos tarptautiniame atlikėjų konkurse.

Grįžusi į Vilnių, Liuba dar labiau išpopuliarėjo. Rengia daug koncertų. Dainuoja arijas iš Giuseppe`s Verdi`o „Traviatos“, Giacomo Puccini`o „Bohemos“, Giacomo Meyerbeerio „Hugenotų“, Franzo Schuberto, Roberto Schumanno dainas. Antai Schuberto „Medžiotoją kalnuose“ Levicka atlieka ir per Vilniaus radiją. O lietuvių kompozitoriaus Emeriko Gailevičiaus „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“  greta Gaetano Donizetti`o, Franzo Leharo, Verdi`o kūrinių skambėjo Radijo programoje „Dainuoja solistė Levicka“ (1940 m. vasario 22 d., 19 val. 15min.).

Labai mėgo Heine`s poeziją, atlikdavo dainas, parašytas jo žodžiais. Žavėjosi Čaikovskiu, su malonumu dainuodavo jo romansus. Vieną  tokį Piotro Čaikovskio kūrinių koncertą Vilniaus Filharmonijoje, dalyvaujant dainininkei, su jauduliu prisimena Ona Šimaitė. Neatsiejama Levickos repertuaro dalis buvo žydų liaudies dainos jidiš ir hebrajų kalbomis.

Svarbus dainininkės kūrybai buvo bendradarbiavimo su pasaulinio garso žydų aktoriumi ir režisieriumi Zygmuntu Turkowu laikotarpis.

 1938 m. Turkowas vėl atgaivina Warshewer Jidiszer Kunst Teatr (WIKT;Varšuvos Žydų Meno Teatrą), kai kuriuos senus Varšuvos spektaklius, šįkart Lvove. Naujai pastato ir savitai interpretuoja dvi žymaus muzikos klasiko Avromo Goldfadeno operas: „Bar Kochba“ ir „Sulamita, arba Jeruzalės dukra“. Pagrindines partijas dainavo Levicka, kurios išradinga vaidyba ir unikalaus balso galimybės sužavėjo žiūrovus ir žymia dalimi lėmė šių pastatymų sėkmę ne tik Lvove, bet ir per gastroles Krokuvoje, Varšuvoje, kituose Lenkijos miestuose.

Grįžusi į Vilnių, daug koncertavo, dėstė valstybinėje konservatorijoje, vadovavo dainavimo klasei.

Įdomu, kad 1940 m. gruodžio mėn. įvykusiame koncerte Levicka dainavo su kitu didžiu žydų dainininku, anuometiniu Kauno sinagogos kantoriumi Michailu Aleksandrovičiumi. Tai tarsi simbolizavo nuo Lietuvos atplėšto Vilniaus grįžimą, Vilniaus ir Kauno litvakiškosios kultūros susijungimą.

Norėčiau ypač pabrėžti, kad pasiklausyti Aleksandrovičiaus atliekamos pasaulietinės muzikos, operų arijų šeštadieniais į sinagogą ateidavo  jo bičiulis ir talento gerbėjas Kipras Petrauskas su visu Valstybės teatro meno elitu.

Toks drąsus, negirdėtas kantoriaus elgesys sinagogoje susilaukė religijos ortodoksų užsipuolimų, tačiau Aleksandrovičius jų nepaisė. Iš principo, – kaip tvirtina savo atsiminimuose.

Du novatoriai, kantoriai litvakai – Abraomas Bernšteinas Vilniaus ir Michailas Aleksandrovičius Kauno sinagogose – pirmieji inicijuoja pasaulietinės muzikos atlikimą maldos namuose.

Šis kontekstas dar labiau išryškina žydų dainavimo, ypač liaudies dainų, tradiciją ir Levickos kūryboje.

Aš pirmąkart Liubą Levickąišgirdau  Vilniaus geto teatre. Įstrigo į atmintį šios nedidelės, lieknutės, it jaunos mergytės povyza. Dieviškas balsas. Nuščiuvusi salė ir ašaros žmonių akyse.

Greitai Levicką pamilsta visas getas. Ji iš tikrųjų tampa, kaip ją švelniai pavadino Ona Šimaitė, geto lakštingala. Ne tik dėl jos nuostabaus balso, jautrios sielos. Bet turbūt ir todėl, kad, kaip tam paukšteliui, tenka nuožmiausi išbandymai. Šimaitė pabrėžia Liubos tvirtą charakterį, sako niekados nemačiusi jos verkiančios.

Kartą abiems draugėms sėdint Geto teatro spektaklyje, Liubą tiesiai iš salės išsivedė ir nugabeno į gestapą. Levicką kaltino „rassenschaue“, taip pat simpatijomis bolševikams. Esesininkas Mureris sadistiškai tardė ją. Tą kartą pavyko apginti Liubą ir grąžinti į getą. Nepaisant ir tolesnių persekiojimų, ši stipri moteris nepalūžo, aktyviai koncertavo, įvairiuose koncertuose ir renginiuose.

Intensyviai rengėsi naujiems pasirodymams, nors gete buvo sunku gauti reikiamų natų. Pagelbėjo lietuvių ir lenkų muzikai, slapčiomis perduodavę į getą natas, kad Liuba plėstų ir šiaip jau pakankamai platų repertuarą. Čia labai padėjo Levickai jos sena bičiulė, lenkų dainininkė Olena Olgina.

Tai  primena man ir kitus Vilniaus menininkų solidarumo atvejus.

Vienas Geto teatro kūrėjų, populiarus Vilniaus kompozitorius, dirigentas Volfas Durmaškinas prieš karą dirigavo miesto simfoniniam orkestrui. Kai dirigentas atsidūrė gete, orkestrantai išrūpino jam leidimą dirbti orkestre gaidų perrašinėtoju, o iš tikrųjų jie turėjo progos repetuoti su dirigentu.

Kaip prisiminė aktorė Galina Jackevičiūtė, Vilniaus dramos teatro aktoriai, gavę algas, nusėlindavo į budėtojo kambarėlį ir į batų dėžutę įsprausdavo po kelias markes. Buvęs jų scenos kolega, Geto teatro vadovas Izraelis Segalis rasdavo būdų paimti tuos pinigus.

1942 m. sausio 18 d. gete įvyko pirmasis koncertas, į kurį teatro literatūrinės dalies vadovas Suckeveris pakviečia Liubą Levicką padainuoti liaudies dainų. Kaip prisimena rašytojas, koncertas vyko po vadinamosios „geltonųjų šainų“ nakties ir „nuotaika salėje priminė mirusiųjų paminėjimo pamaldas.“ Liuba atliko dainas Cwei taibelach (Du balandėliai), Di Nacht (Naktis) ir Zamd un Shtern (Smėlis ir žvaigždė). Žmonės gedėjo ir verkė.

Koncertas sekė po koncerto. Levicka grįžta prie savo prieškaryje pamėgtų operų, arijų, atnešusių dainininkei platų pripažinimą. Ji atlieka ariją iš Goldfadeno operos „Bar Kochba“, kitas partijas iš žydų operų. Dainuoja arijas iš Verdi`o, Puccini`o, Donizetti`o, G. Meyerbeerio operų. Koncertuose vėl skamba Čaikovskio, Schuberto, Schumanno dainos, kūriniai Heine`s tekstais.

1942m. gegužės 27d.; rugpjūčio 23d.; rugpjūčio 29 ir 30d. ir t.t. Šiuose ir kituose koncertuose  – visur skamba jos balsas. Dainininkių Liubos Levickos ir Veros Libo, dirigento Durmaškino, garsių smuikininkų, pianistų dalyvavimas teatro renginiuose pakelia jį į prieškario Vilniaus menines aukštumas.

Kai dirigentas Avromas Sliepas su pianiste Tamara Giršovič atidarė geto muzikos mokyklą su fortepijono, smuiko ir dainavimo klasėmis, čia mokėsi daugiau kaip šimtas gabių vaikų. Liuba ėmė vadovauti dainavimo klasei. Ji bendradarbiavo su tokiais garsiais tarpukario Vilniaus ir Geto teatro muzikais, kaip pianistės A. Bai, R. Nadelman, S. Rechtdik, M. Kovarska, smuikininkas V. Rabinovičius, dainininkė V. Libo.

Levicka dirbo be atvangos. Teatro dirigentas Durmaškinas slapta pradėjo repetuoti operą. Scenografės Uma Olkenicki ir Rachelė Suckever kūrė dekoracijas. Liuba rengė pagrindinę partiją. Tačiau niekas iš prisiminimų autorių neįvardija operos pavadinimo. JAV istorikas Solon Beinfeld mano, kad teatre planuota „Bar Kochba“ premjera, kurią dėl vokiečių nepasitenkinimo tekę atšaukti. Galima tik spėlioti, ar „Bar Kochba“ norėta pastatyti, kaip Levickos pamėgtą operą, ar kaip dramos spektaklį.

Suckeverio liudijimu, Liuba intensyviai repetavo savo partiją, rytmečiais eidama į darbus, tylutėliai niūniuodavo, nekantriai laukė premjeros. Kartą  grįžtančią iš darbo ją sustabdė geto šefas Mureris. Matyt, jis nepamiršo ankstesnio „pasimatymo“ su dainininke. Suranda žirnių maišelį, kurį Liuba nešė sergančiai motinai. Įsodina į mašiną ir nuveža į Lukiškių kalėjimą.

Kalėjime Levicka išsaugojo stiprybę, optimizmą, dainavo kameroje pasmerktiems mirčiai. Panerių egzekucijų vadovas Martinas Weissas 1942m.  vasario 23 d. išvežė Liubą į Panerius.

Kaip prisiminė Suckeveris, mašinoje, kurią vairavo pats Weissas, sėdėjo ir rūkė jo meilužė, trisdešimtmetė gestapininkė Helen Degner, buvusi Hamburgo universiteto studentė. Ji liepė Liubai nusirengti nuogai. Kai dainininkė neįvykdė įsakymo, pagrasino išdurti jai akis. Liuba buvo priversta nulipti į griovį. Nuo jo krašto egzekuciją stebėjo Weissas ir Mureris, apsiginklavęs monokliu. Buvusi Hamburgo studentė paėmė automatą ir nusijuokusi paleido kulkų seriją.

2005 metų rudenį, praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams, mano surengtame vakare Geto teatro scenoje vėl nuvilnijo Liubos pamėgtos melodijos. Žydų kalba jas dainavo puiki jidiš dainų atlikėja lenkė Marija Krupoves, o lietuvių dainininkė Asta Krikščiūnaitė parengė arijas iš Puccini`o ir Verdi`o operų, keletą Schuberto ir Schumanno dainų, kurias mėgo Liuba Levicka. Žinomo lietuvių aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus skaitomi įtaigiai skambėjo Suckeverio, Šimaitės, kiti prisiminimai apie didžio talento moterį, jos tragišką likimą.

Liubos pamėgti kūriniai, prisiminimai, vakaro pabaigai dviejų solisčių jidiš kalba atlikta populiari „Vilne“, savotiškas himnas Vilniui, tarsi iš naujo atvėrė drąsios ir žavios moters, didžios Šiaurės Jeruzalės dainininkės paveikslą.