2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price  of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt; info@versus.lt).

Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.

Tarp kūjo ir pjautuvo

Šmerelis Kačerginskis – labai  savita Lietuvos Jeruzalės figūra.

Pirmojo pasaulinio karo metais visai mažas netekęs tėvų, Šmerelis augo prieglaudoje. Baigęs Vilniaus Talmud Tora mokyklą, skirtą našlaičiams, tęsė mokslus vakarinėje mokykloje. Pamėgęs spausdintą žodį, knygą, pasirinko spaustuvininko amatą, pradėjęs nuo litografo pameistrio.

Būdamas tikra vargo pelė, jis dėjo viltis į socializmą, žavėjosi Sovietų Sąjungą, tikėjo, kad revoliucija atneš geresnį gyvenimą. Šios pažiūros atsispindėjo jaunystės kūryboje ir visuomeninėje veikloje. Dalyvaudavo darbininkų demonstracijose, įsitraukė į pogrindinę veiklą, buvo ne kartą suimtas policijos.

          Pasak istorikės Lucy Dawidowicz, trisdešimtmetis poetas atrodė kaip paauglys: „Akys už apskritų juodais rėmeliais akinių žvairavo. Kakta aukšta, nosis riesta. Vilkėjo nudėvėtomis drapanomis, bet tai netrukdė jam audringai reikšti draugiškumo. […] jis buvo ne tik linksmas ir geraširdis, bet ir stačiokiškas chuliganas, pasirengęs bet kada paleisti į darbą kumščius. Augo atšiauriame ir žiauriame pasaulyje, todėl išmoko apsiginti. […] Visi žinojo, kad suįžūlėjusiems antisemitams jis mielai nuleidžia pasiutkraujį.“

          Susižavėjęs grupės Jung Vilne idėjomis, su jam būdinga energija įsitraukė į jaunųjų menininkų veiklą, netgi tapo šio sambūrio organizatoriumi. Visas jėgas skyrė bendraminčiams iš Jung Vilne populiarinti, rūpinosi jų kūrybos leidyba, teikė materialinę paramą.

Toks altruizmas, retai pasitaikantis draugiškumas, rūpinimąsis kitų kūryba savosios sąskaita tapo vos ne legenda tarp Vilniaus menininkų, intelektualų. Apie Šmerkės, kaip visi jį vadino, draugiškumą viena kultūros veikėja yra pasakiusi: „Toks talentas yra žymiai retesnis, nei talentas rašyti knygas.“

Nepriklausomas Kačerginskio charakteris pasireiškė ir karui prasidėjus. Orumas, žmogiškas išdidumas neleido jam būti klusniai varomam į getą. Be to, stengėsi apsaugoti mylimą žmoną. Gražuolė krokuvietė, nesemitinių bruožų Barbara su lenkės pasu „legaliai“  apsigyveno seno pažįstamo Juliaus Jankausko šeimoje.

Kačerginskis, irgi įsigijęs lenko pasą, įvairiais būdais vertėsi Baltarusijos kaimuose. Priešingai negu žmonos, jo bruožai buvo ryškiai semitiniai, ne mažiau ryškus ir kalbos akcentas. Todėl vaidino nebylį. Talentingai. Vienu metu net tarnavo virėju senutės grafienės dvare…

1942 m. pradžioje nutarė grįžti į getą. Stačia galva pasinerė į kitokį gyvenimą. Įstojo į Jungtinę partizanų organizaciją (FPO). Čia jam pravertė prieškario nelegali veikla, patirtis, įgyta išsisukant nuo policijos persekiojimų. Jis buvo nepakeičiamas ginklų „medžiotojas“, kultūros vertybių gelbėtojas.

Kačerginskis prisimena, kaip jį nustebino kultūrinis gyvenimas, atrodė, „getas tarytum išplėtė savo ribas“. „Mes žinojom, kad tai mirtininkų kameros kultūra. Tačiau tarp mirtininkų atsirado grupė, galvojanti ne apie išsigelbėjimą, o apie žydų kultūros paveldo gelbėjimą ateinančioms kartoms.“

Poetui užteko energijos aktyviai dalyvauti ir kuriant Geto teatrą. Jis rašė dainų tekstus vaidinimams, Jaunimo klubo renginiams. Nužengusias nuo scenos dainas žmonės plačiai dainuodavo gete.

Kačerginskis sukurė „Jaunimo himną“ (Jugnt Hymn) savo globojamam  Jaunimo klubui. Iš teatro scenos skamba jauno vaikinuko Aleko Volkoviskio daina „Tyliau, tyliau..“ (Štiler, štiler…), parašyta Kačerginskio žodžiais. Poetas jidiš kalba perkūrė tekstą, kurį lenkiškai parašė jaunojo kompozitoriaus tėvas daktaras Noachas Volkoviskis. Po 60 metų ši daina vėl buvo atlikta gimtajame Vilniuje, per koncertą Nacionalinėje Filharmonijoje, akompanuojant tam pačiam Alekui – kompozitoriui Aleksandrui Tamirui, pasaulinio garso pianistui iš Izraelio. Pakviečiau jį atvykti į Lietuvą, kad galėtų dalyvauti Tarptautinėse meno dienose, skirtose Geto teatro 60-mečiui.

Jaudinančios Kačerginskio eilės skamba dainose „Tu žydas partizanas“ (Yid du partizaner), „Vienišas vaikas“ (Dos Elnte Kind), baladėje „Icik Vitenberg“, skirtoje žuvusiam  pogrindžio organizacijos vadui.

Poetą labai sukrėtė žmonos netektis, Tragiškos žūties dieną skausmas išsiliejo dainoje „Pavasaris“ (Friling). Jaunas talentingas geto kompozitorius Abraomas Brudno įvilko ją į „tango“ rūbą. Tai nuostabiausia, nesenstanti geto melodija. Tragiškasis tango, kuriame skamba ir tikėjimas Pavasariu.

Kai pradėta likviduoti Vilniaus getą, poetas atidėjo plunksną ir paėmė į rankas automatą. Su grupe pogrindžio kovotojų jam pavyko prasiveržti į mišką pas partizanus. Apie partizanavimą jis vėliau išleido kelias prisiminimų knygas.

Rašytojo, atsidūrusio tarp sovietinių partizanų, laukė kartus nusivylimas. Kovojęs su nacizmu, dabar  jis susidūrė su atviru partizanų vadų antisemitizmu. Kačerginskis įsitikino, kad daug žydų žuvo dėl „savųjų“ partizanų kaltės. Apie tai nemažai yra rašę ir kiti partizanavę žydai. Tad prieš įžengiant į Vilnių, išvaduotą nuo nacių, poetą žavėjusios socializmo idėjos ėmė blėsti, jis nebapuoselėjo vilties, kad gyvens tautų brolybės šalyje.

Sovietinių kultūros institucijų vadovai iš pradžių išskėstomis rankomis pasitiko Kačerginskį. Garsus rašytojas, Lietuvos Rašytojų sąjungos narys, drąsiai kovojęs drauge su sovietų partizanais, vadavęs Vilnių, žinomas dėl prosovietinių savo pažiūrų. Kas geriau galėtų tikti oficialaus žydų lyderio, kultūros funkcionieriaus vaidmeniui! Tačiau šauta pro šalį.

Tai patvirtina rašytojo atsiminimų knyga „Tarp kūjo ir pjautuvo“ (Cvišn hamer un serp,1949), parašyta kalendoriškai fiksuojant kasdienius įvykius ir tapusi neginčijamu dokumentu.

Kačerginskiui kartu su Avraomu Suckeveriu ir kitais intelektualais vėl teko gelbėti kultūros vertybes, tik šįkart jau kitos okupacijos sąlygomis. Jie skubėjo aplenkti laiką. Vilniaus sinagogų griuvėsius nufotografavo prieš juos susprogdinant sovietų armijos kariams. Nukopijavo nacių kankinamųjų užrašus žydų, lenkų, rusų kalbomis, paliktus ant gestapo sienų. Slapta į Niujorką persiųsti JIVO ir gete sukauptų archyvų likučius, genocido metraštininkų išsaugotus dienoraščių puslapius. Abu rašytojai svajojo įsteigti žydų muziejų, atgaivinti mokyklą, spaudą žydų kalba, koncertinę veiklą ir t.t.

Mes visur susidurdavome su sunkumais, prisimena Kačerginskis. Lietuvos Mokslų akademijos vadovas, švietimo ministras, Meno reikalų valdybos viršininkas – visi žadėjo visokeriopą paramą, bet „daugiau trukdo nei padeda“.

Tačiau poetas nenuleido rankų. Rengia žydų rašytojų kūrybos almanachą. Kreipėsi į Radiofono direktorių dėl laidos jidiš kalba. Buria chorą, su kuriuo repetavo kompozitorius ir dirigentas Abelis Klenickis.  Bet Radiofono vadovybė neleido chorui dainuoti per radiją: lietuviškai, rusiškai, lenkiškai – prašom, tik ne jidiš.

Bičiulių patartas, Kačerginskis nuvyko į Maskvą, į Žydų antifašistinį komitetą, kuriam vadovavo žydų kilmės Sovinformbiuro vadovas A. Lozovskis (vėliau, 1952 m., jis ir pats buvo sušaudytas). Čia poetas galutinai įsitikino, kad tai ne žydų, bet antižydiškas komitetas, o žydų laidos, transliuojamos į užsienį, tik pučia miglą apie žydų kultūros klestėjimą sovietų valstybėje.

Rašytojas nesidžiaugė net įkurtu Žydų muziejumi, suvokė, kad visa tai laikina, nes „ žydų kultūros puoselėtojui nebeliko vietos per amžius mums brangiame Vilniuje.“

Taip žlugo ankstesnės Kačerginskio iliuzijos.

Kasdien muziejuje jis sulaukdavo svečių iš NKVD, „labai įkyrių ir žingeidžių“: ar jis niekam neduodąs išsinešti medžiagos, ar bibliotekoje saugomos knygos iš tikrųjų  yra patikrintos GLAVLITO?

Galutinai subrendo mintis emigruoti, ėmė tyliai tam ruoštis. Į užsienį slaptai siuntė įvairią sukauptą medžiagą, muziejų eksponatus.

Rašytojas įvertino tai vėliau, emigracijoje, kai sužinojo, kad Žydų muziejus Vilniuje jau uždarytas.

Knygoje „Tarp kūjo ir pjautuvo“ su paantrašte „Žydų kultūros naikinimo istorija Sovietų Sąjungoje“ rašytojas atskleidė tikrąją sovietų ideologijos ir politikos esmę, pranašiškai numatė žydų kultūros žūtį šioje šalyje.

Kai surengiau Kačerginskio atminimo vakarą, iš buvusio Geto teatro scenos skambėjo ne vien jai parašytos dainos. Skaitėme ištraukas iš knygos apie Vilnijos žydų sunaikinimą „Vilniaus žlugimas“ (Churbn Vilne). Tai ilgas martirologas. Be galo ilgas. Rašytojas su metraštininko tikslumu vardija menininkus, žuvusius per genocidą. Pabrėžia, kad buvo sunaikintas „žydų kalbos, dainos ir teatro pasaulis“.

Žiūrovai išgirdo ir kalinių dainas, kurias 1946-1948m.  buvusiuose getuose ir konclageriuose rinko poetas. Daug jų užrašė, lankydamasis laikinose stovyklose, kur gyveno karo sūkuriuose išblaškyti vieniši žmonės, nedrįstantys grįžti į gimtąsias vietas.

Rašytojas vėl rūpinosi kitų kūryba. Tas kaupimas virto jo paties tolesnės kūrybos pagrindu – taip atsirado „Vilniaus geto daina“ (Dos gezang fun Vilner geto), „Getų ir koncentracijos stovyklų dainos“ (Lider fun di getos un lagern). Į šią knygą poetas sudėjo 250 dainų tekstus, atkūrė 100 melodijų, skambėjusių Vokietijos ir Rytų Europos konclageriuose.

Apie tas iškentėtas, myriop pasmerktų žmonių dainas poetas rašė: „Tai buvo paskutinis vilties įprasminimas, mylimojo testamentas, šventenybė.“ Štai tokias dainas per atminimo vakarą atliko Marija Krupoves,  aktorius Rimantas Bagdzevičius skaitė ištraukas iš Kačerginskio prozos bei jo bičiulių prisiminimų.

Pasakodamas žiūrovams apie ypatingą Kačerginskio jautrumą, rūpinimąsi kitais, retą padorumą ir altruizmą, vis pagalvodavau apie jo ir pirmosios lietuvės, pripažintos Pasaulio tautų teisuole, Onos Šimaitės panašumą. Abu pirmiausia rūpinosi ne savo pačių kūryba, ne materialiniais dalykais,  labiausiai jaudinosi dėl kitų likimo.

1950 m. rašytojas nuvyko į Izraelį. Džiaugėsi susitikęs su senu bičiuliu, didžiuoju žydų poetu Avraomu Suckeveriu, su kuriuo susidraugavo ankstyvoje jaunystėje. Vaikinai prisiekė, kad niekada vienas kito neišduos, draugaus iki “grabo lentos“. Tai priesaikai abu sąžinės riteriai liko ištikimi visą gyvenimą, paženklintą dramatiškų kovų ir netekčių skausmo. „Ši sąjunga, – prisiminė Suckeveris, – rėmėsi 15-kos metų draugyste, gete sutvirtinta krauju.“

 Izraelyje poetas važinėjo po visą šalį, susitikinėjo su draugais, tačiau jautė, kad jo vieta kitur. Ten, kur kalbama ir rašoma jo mylima jidiš. Keliavo po Šiaurės ir Pietų Ameriką, aaiškindamas žmonėms, kas įvyko Europoje. Skaitė paskaitas, skelbė straipsnius spaudoje.

Pagaliau su šeima apsigyveno Argentinoje, įleido šaknis į šioje šalyje tarpstančią jidiš kultūrą, tapo vienu iš Žydų kultūros kongreso vadovų.

Kačerginskis, išgyvenęs gete, išlikęs nuožmioje partizaninėje kovoje, iškentęs persekiojimus sovietmečiu, o vėliau atlaikęs ir Vakarų šalių komunistų tulžingus užsipuolimus, kai pasirodė knyga „Tarp kūjo ir pjautuvo“, nelemtai žuvo aviakatastrofoje 1954 metais. Jis ir vėl skubėjo. Kad nepavėluotų į susitikimą su žmonėmis, traukinio bilietą pakeitė į skrydį lėktuvu…

Sunku net įsivaizduoti, kiek daug jo sumanymų liko neįgyvendinta. Bet Kačerginskis vis dėlto spėjo surinkti neįkainojamą lobyną jidiš kalbančiai pasaulio kultūrai. Viliuosi, daug kas sugrįš ir į poeto tėvynę.

Priverstinai emigravę sugrįžta. Vienaip ar kitaip.

Tokia istorijos logika.