“Mus slegia begalinė širdgėla, kai tampame liudininkais gėdingų scenų, kai banditėliai viduryje gatvės muša ir spardo moteris ir senyvo amžiaus žmones… Aš stoviu prie lango draskomas begalinio įniršio. Akyse susitvenkia ašaros: visas mūsų  bejėgiškumas, visas mūsų vienišumas gimsta gatvėje.  Nėra nė vieno, kuris stotų mūsų pusėn. O mes patys esame tokie bejėgiai, tokie bejėgiai… Gyvenimas tampa nepakeliamai sunkus.” Tai ištrauka iš berniuko Icchoko Rudaševskio dienoraščio, aprašančio karo pradžią Vilniuje, dar iki to laiko, kai žydai buvo izoliuoti getuose, o tūkstančiai jau buvo sunaikinti.

Tačiau ne visi buvo abejingi žydus ištikusiai tragedijai.

Man didelė garbė būti čia, kartu tarti vardus tų, kuriuos pelnytai galima vadinti Lietuvos tautos šviesuliais ir didvyriais. Žydai niekada nepamirš savo gelbėtojų, savo geradarių.

Šie ypatingi žmonės net tik išgelbėjo savo draugų, kaimynų, ar visai nepažįstamų žmonių, kurie nepadarė nieko… tik buvo žydais, gyvybes.  

Žydų gelbėjimas  dažnai reikalavo ne tik aklos drąsos, pasiaukojimo, meilės artimui, bet neretai ir nagingumo bei itin sumanios taktikos ar sudėtingo strateginio plano. Galima tvirtai teigti, jog šios neeilinės asmenybės tapo laikui nepavaldžiu sektinu kiekvieno piliečio vertybiniu etalonu, kuris vertas ne tik epizodinio paminėjimo, bet ir integravimo į bendrojo lavinimo sistemą.

Holokaustas, Shoa arba Katastofa buvo vienas didžiausių iššūkių žmogiškumui istorijoje, kurio aidas girdimas ir šiandien. Gelbėtojo širdis, nepaisant karo siaubo, brukamų tuščių vilčių ir netikros griaunančios neapykantos doktrinos tapo prieglobsčiu tiesai, taikai ir garbei. Gelbėdami nekaltas žydų gyvybes nuo Katastrofos, šie žmonės kartu gelbėjo savo, savo šeimos, savo tautos orumą.

Lietuvos žydų bendruomenės vardu dėkoju žydų gelbėtojams. Šiandien pagaliau viena iš Vilniaus gatvių gauna gelbėtojos Onos Šimaitės, tapusios visų gelbėtojų simboliu, vardą. Visomis jėgomis ir toliau stengsimės prisidėti prie gelbėtojų žygdarbio atminimo puoselėjimo. Tikiuosi, ilgai laukę, mes pagaliau Vilniuje išvysime ir  paminklą Gelbėtojams, kur ne tik aš, bet daugelis mūsų galės nusilenkti ir padėti gėles. Ačiū visiems susirinkusiems.