Vilniuje tęsiasi renginiai, skirti Žydų mokslinių tyrimų instituto YIVO 90-osioms metinėms. Sostinės koncertų salėje Piano.Lt vyko Icchoko Rudaševskio dienoraščio skaitymai lietuvių ir jidiš kalbomis. Juose dalyvavo YIVO instituto direktorius Jonathan Brent (JAV), Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, buvusi Vilniaus geto kalinė, Vilniaus Jidiš instituto bibliotekininkė Fania Brancovskaja, vienos iš garsiausių pasaulio klezmerių grupės iš JAV “The Klezmatics“ ” solistas Lorin Sklamberg, dainavęs S. Kačerginskio, A. Suckeverio, A. Volkovskio dainas, kurias jie parašė, būdami Vilniaus gete. Vakare skambėjo unikalus įrašas – paties poeto A.Suckeverio jidiš skaitytas eilėraštis.
Sveikindama susirinkusius, F.Kukliansky pažymėjo, kaip svarbu, kad YIVO 90- metis švenčiamas Vilniuje “Lietuvos Jeruzalėje”, kur ir buvo įkurtas garsusis institutas, mieste, kuris davė pasauliui daug žinomų žydų mokslininkų, religijos lyderių, menininkų, muzikantų, politikų. “Mes džiaugiamės, kad LŽB yra viena iš šio minėjimo organizatorių ir partnerių. Bendruomenė brangina žydų kultūrą, jidiš kalbą. Renginiai pradedami I.Rudaševskio dienoraščiu, juo pagerbiame visų, per Holokaustą žuvusiųjų getuose ir koncentracijos stovyklose, vaikų atminimą“, – sakė F. Kukliansky.
,, Mes didžiuojamės galėdami švęsti instituto gimtadienį Vilniuje, YIVO gimtinėje“,- kalbėjo instituto direktorius Jonatan Brent“, – dėkodamas visai LŽB ir jos vadovei už nuveiktą renginių organizavimo darbą. „Šis bendradarbiavimas yra mums labai svarbus”, – sakė John Brent instituto direktorius, primindamas, kad Icchokas Rudaševskis dienorašį rašė, būdamas 14-metų. ,,Berniukas paliko svarbiausią Vilniaus geto dokumentą, liudijantį apie Holokausto siaubą. YIVO užduotis – išsaugoti žydų civilizacijos atminimą, kurią sunaikino naciai “.
Icchokas Rudaševskis gimė Vilniuje 1927 m. spaustuvininko ir siuvėjos šeimoje. 1941 m. rugsėjį, prabėgus keliems mėnesiams po nacistinės Vokietijos okupacijos pradžios, kartu su savo tėvais, jis buvo uždarytas į Vilniaus getą. Berniukas, genamas troškimo užfiksuoti jį ir jo tautiečius ištikusios katastrofos detales, kad šios nenugrimztų į užmarštį, pradėjo jidiš kalba rašyti dienoraštį, kuriame fiksavo geto gyvenimą. Literatūriniai gabumai padėjo jautriai atskleisti ne tik tragišką geto kasdienybę. Jis didelį dėmesį skyrė ir intelektualinės bei kultūrinės žydų jaunimo veiklos, kurioje pats aktyviai dalyvavo, aprašymui. Neeiliniai I. Rudaševskio sugebėjimai akivaizdūs – dienoraštyje gausu ne pagal amžių brandžių įžvalgų, bandant suvokti užgriuvusį siaubą, grumtis su viską persmelkiančia mirties baime, nepasiduoti, rašyti, liudyti. 1943 metų rudenį, naciams likviduojant getą, Icchokui su šeima pavyko pasislėpti, bet prabėgus vos dviems savaitėms, jų slėptuvė buvo atrasta. Rudaševskiai ir kiti besislėpusieji buvo sušaudyti Paneriuose – išgyventi pavyko tik Ichoko pusseserei Sarai Vološin. Nacių okupacijai pasibaigus, Sara sugrįžo į slėptuvę ir atrado nedidelę užrašų knygutę su dviem šimtais pilnai prirašytų puslapių. Tai ir buvo Icchoko Rudaševskio dienoraštis.
