Lietuvos ir visos Rytų Europos politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime nuo pokario laikų yra tarytum neliečiamų temų. Viena iš jų – holokaustas ir su juo susijusi nacionalinė kaltė. Turbūt dar ne vieną šimtmetį lietuviai bus nuolat ir iš naujo šokiruoti to, ką praeityje yra darę jų tėvynainiai, prisidėję prie masinių žydų deportacijų ir susidorojimo. Visuomenės reakcija į istorines kaltes gali būti įvairi: nuo oficialiojo politinio diskurso (valstybinio lygio atsiprašymo), meninių šios temos interpretacijų iki šios temos ignoravimo.
Nekelia abejonių tai, jog pačiai žydų nacijai Antrojo pasaulinio karo poveikis yra tylos zona. Juk ką daro žmogus, kuris pats ar jo artimieji yra patyrę genocidą?! Įvykiai buvo tokie stiprūs ir sunkūs, kad daugeliui apie tai tiesiog yra sunku kalbėti. Trauminės patirtys niekada nebūna susijusios su kalbos pertekliumi – sakyti reikia tik tai, dėl ko esi tikras, tai, kas nesukelia jokių emocijų ir yra susiję tik su daiktiškąja konkrečia tikrove.
Kita vertus, būtina suprasti, jog neturime teisės smerkti tų žydų, kurie apie savo tautos patirtą genocidą kalba garsiai ir daug. Kas gali ir jaučiasi turįs teisę nutildyti tiek kančios išgyvenusius žmones?! Iš tiesų kaip netoli nuo kaltinimų “holokausto industrija” iki pačių lietuvių paniekos savo tautiečiams tremtiniams, kurie kartais kai kam atrodo irgi per daug kalbantys ir pernelyg emocingi.