Kvailoka antraštė, pagalvojau parašęs. Nėra tokio Lietuvoje. Holokaustas buvo, o muziejaus nėra. Jau dvidešimt penkeri metai, kaip nėra. Jau net dvidešimt penkeri, kai jo nėra tada, kai jis turėtų būti. Savotiškas jubiliejus. Ciniškas ir makabriškas. Ciniškesnis nei tie ilgi dešimtmečiai, kai žodžio „Holokaustas“ negalima buvo nei ištarti, nei juolab rašyti didžiąja raide….
Pernai rudenį, padėdamas tvarkyti vienus užmirštus Lietuvos žydų kapus, buvau pakviestas aplankyti ir vieną pakelės mišką. Kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestelių pamiškių, šioji taip pat paženklinta kažkieno nuskeltu juodo marmuro stulpeliu, žyminčių vieną iš keli šimtų masinių Lietuvos žydų žudynių vietų. Kas šiais laikais vaikšto pagerbti žuvusių, jei ten nepastatomas mikrofonas ir nenutiesiamas kilimas? Vasarą ir ankstyvą rudenį galbūt užklysta grybautojai ir uogautojai, kai pastarieji nesilanko, vietinis dar neemigravęs jaunimas išlenkia kokį bambalį. Nebeapsilanko net metalo ieškotojai – visas metalines lenteles jau seniausiai pavogė.