Vienas painiausių, tačiau svarbiausių šios dienos klausimų yra nauji antisemitizmo gūsiai. Nors mes tai įsisąmoninome lėtai, tačiau istoriiškai antisemitizmas mutavo, visiškai keisdamas savo formą, veidą ir net turinį.
Antisemitizmas buvo pagoniškas, kai Romos imperijos laikais žydai buvo nekenčiami už tai, kad išpažino religiją, kuri iš pasaulio atėmė jo magiškumą.
Jis buvo krikščioniškas per kryžiaus žygius, inkviziciją, viduramžių pogromus ir vėliau, kai žydai būdavo kaltinami dėl Jėzaus Kristaus kančios ir mirties.
Jis buvo antikrikščioniškas po to, kai žmonės, sekdami d’Holbachu, Voltaire’u, Apšvieta ir Voltaire’o šūkiu „susidorokime su šia gėda“ (galvoje jis turėjo organizuotos religijos netoleranciją), pradėjo neapkęsti žydų ne už tai, kad jie nužudė Dievo sūnų, tačiau už tai, kad jie sukūrė Vienatinį Dievą, o per tai tam tikru būdu ir Sūnų.