Algis JAKŠTAS

Škotų ir anglų rašytojas Valteris Skotas rašė: „Baisūs nusikaltimų padariniai gyvuoja kur kas ilgiau negu patys nusikaltimai, ir tarsi nužudytųjų šmėklos visada persekioja nusikaltėlį“. Šitie žinomo rašytojo žodžiai tiktų kalbant apie Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto holokausto nusikaltimus, kurie neaplenkė ir Lietuvos. Lietuvoje buvo nužudyta 96 procentai žydų. Iš 200 tūkstančių gyvenusių iki karo žydų buvo nužudyta apie 192 tūkstančius. Taip buvo sunaikinta ne tik tūkstančiai žmonių, bet ir savita, šimtmečius Lietuvoje gyvavusi žydų kultūra.

O juk žydai Lietuvoje pirmą kartą paminėti 14 amžiaus pabaigoje, 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegijoje Brastos žydų bendruomenei, tad žydai Lietuvos teritorijoje gyvena daugiau nei 600 metų, o po Antro pasaulinio karo Lietuvos žydų bendruomenė jau buvo negausi, nes, kaip minėjau, buvo nužudyta apie 96 proc. žydų ir tai, beje, pats didžiausias procentas Europoje. Liūdna tiesa, bet ją reikia pripažinti, kaip ir tai, kad ne vienas lietuvis yra dalyvavęs žydų žudynėse, ypač karo pradžioje, 1941 m. birželį ir vėlesniais mėnesiais, bet buvo ir tokių, kurie rizikuodami ne tik savo, bet ir savo šeimos narių gyvybe, slėpė žydus. Ir taip buvo išsaugota ne viena gyvybė. Prieš tokius žmones reikia nulenkti galvą. Žmonių, slėpusių ir saugojusių žydus, buvo ir Švenčionių rajone.

Pirmą 2014 m. spalio sekmadienį, kaip jau tapo įprasta, netoli Švenčionėlių masinio žydų sušaudymo vietoje buvo prisimintos ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje bei Europoje vykdyto holokausto aukos, o tų aukų buvo 6 milijonai, iš jų pusantro milijono vaikų.

Antikos laikų filosofas ir mąstytojas Seneka rašė: „Nusikaltėlis kartais gali išvengti bausmės, bet ne jos baimės“, ir ta baimė, matyt, visą gyvenimą persekiojo ir žiaurios egzekucijos, kai 1941 m. rudenį prie Švenčionėlių buvo sušaudyta 8 tūkstančiai žydų, dalyvius ir vykdytojus, bet laikas neištrina iš žmonių atminties žiaurumų, ir tai gerai.

Vicemerė Raja Krupenina, rajono tarybos narys Vytautas Bulka ir Švenčionėlių seniūnas Antanas Juodaitis dar prieš minėjimo pradžią pirmieji prie obelisko padėjo gėles ir uždegė žvakutes. Jais pasekė ir kiti į minėjimą atvykę žmonės. Pradėdamas minėjimą Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro sakė:

– Visiems sakau nuoširdų ačiū už tai, kad mes vėl susirinkome prie šio memorialo, kur nužudyta 8 tūkstančiai nekaltų žmonių. Sunku kalbėti apie tai, kas buvo, ir apie tuos, kurių nėra, bet mes, gyvieji, ateidami čia, prisimename čia nužudytus žydų tautybės žmones, išreiškiame pagarbą jų atminimui.

Švenčionių rajono vicemerė Raja Krupenina savo kalboje prisiminė ne tik tuos, kurie čia, šiame kalnelyje, atgulė daugiau nei prieš 70 metų, bet ir negailestingą laiko bėgsmą, kuris retina ir retina gretas tų, kurie daug metų ateidami į masinių žudynių vietą išreikšdavo savo pagarbą nekaltai sušaudytiems.

– Šiandien prisimename tuos, kuriuos savo laiku žiauri lemtis atėmė iš mūsų tarpo. Svarbu, kad šiandien čia ateina žmonės, ainiai tų, kurie guli šiame kalnelyje. Dabar, kai laikas išdžiovino ašaras, liko atminimas, ir ją mes turime perduoti kitoms kartoms, kad jie žinotų apie tuos žiaurumus ir neleistų, kad tai pasikartotų, – sakė vicemerė Raja Krupenina.

Apie atminimo svarbą kalbėjo Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja ir Ela Gurina. Švenčionių r. tarybos narys Darius Velička su bičiuliu iš JAV ir pagalbininkais Lietuvoje, sutvarkęs trejas žydų kapines, tarp jų ir Švenčionėlių, savo kalboje prisiminė žydų istoriją Lietuvoje.

– Jie buvo Lietuvos piliečiai, didelė Lietuvos bendruomenės dalis. Yra dalykų, kuriuos turime ir privalome žinoti visi. Apie tai turi būti kalbama ir mokyklose per istorijos pamokas, nes tai Lietuvos istorijos dalis, – sakė jis.

Panašiai apie žydų tautybės žmonių indėlį kuriant Lietuvą kalbėjo ir Milan Chersonski, o profesorius Dovid Katz, kurio tėvas – žinomas žydų poetas, buvo kilęs iš Švenčionių ir kurio 12 artimųjų buvo nužudyti šioje vietoje, prisiminė susitikimus su Bliuma Katz ir kitais šio krašto žydais bei priminė vardus ir pavardes pasaulyje žinomų žmonių, kilusių iš Švenčionių krašto.

Mokytoja Veronika Lazarenko, kurios tėvai išgelbėjo 5 asmenų žydų šeimą ir kuri neseniai gavo apdovanojimą iš Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės už žydų gelbėjimą, papasakojo apie tai, kokie pavojai tykojo gelbstinčių žydus nuo mirties žmonių.

LR Seimo narys Emanuelis Zingeris, padėkojęs visiems už tai, kad saugomas čia nužudytų žydų atminimas, sakė, kad svarbu įsigilinti ir į tų žmonių pasaulį.

Užbaigti šį pasakojimą norėčiau Švenčionėlių progimnazijos istorijos mokytojos Stanislavos Černiauskienės, kuri su grupele mokinių dalyvavo minėjime, žodžiais.

– Mes negalime pamiršti to, kas įvyko, nes atminimas gyvas, ir todėl mes ateiname čia.

Svencioniukrastas.lt