Jom Kipuras visada buvo mano mėgstamiausia šventė. Dar darželyje, kai visi kiti labiau mėgo Purimą dėl jo kostiumų, Hanuką dėl latkių (bulvinių blynų) ir Velykas dėl ilgų atostogų, aš buvau prisirišęs prie Jom Kipuro. Kadaise, dar būdamas berniukas, mąsčiau, kad, jei šventės būtų kaip vaikai, tai Purimas ir Hanuka būtų pačios populiariausios klasėje, Roš Hašana būtų pati gražiausia, o Jom Kipuras būtų savotiškas keistuolis, vienišius, tačiau įdomiausias iš visų. Kai apie tai mąstau dabar, tai suprantu, kad „savotiškas keistuolis, vienišius, tačiau įdomiausias iš visų“, buvo tas apibūdinimas, kurį taikiau sau pačiam, tad tikroji priežastis, kodėl taip mėgau Jom Kipurą, buvo ta, kad maniau, jog ši šventė yra kaip aš. Ir, nors aš nebesu savotiškas keistuolis, tikrai nesu vienišius, esu pakankamai suaugęs, kad suprasčiau, jog nesu pats įdomiausias, aš vis dar myliu šią šventę.

Skaitykite bernardinai.lt