Jo istorija saugoma Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje.
Mano tėvas Morduchas Lipšicas dirbo Frenkelio avalynės fabrike vyriausiuoju buhalteriu ir gamybos vedėju. Motina Ester Lipšicienė (Rabinavičiūtė) mokytojavo, buvo privačios žydų progimnazijos direktorė. Turėjau brolį Urį, kuris gimė 1930 m.
Šiauliuose baigiau žydų mokyklos Nr. 8 šešias klases. Po to įstojau į Šiaulių miesto lietuvių berniukų gimnaziją, kurios nebaigiau, nes nacistinė Vokietija okupavo Lietuvą.
1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime (12 km nuo Kelmės), bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į getą.
Visa mūsų šeima, taip pat mano mažametis brolis, dirbo Frenkelio fabrike iki geto likvidavimo 1944 m. liepos 24 d. Mus nuvarė iš geto į Pavenčių stotį 30 km nuo Šiaulių, sugrūdo į vagonus ir nuvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1944 m. rugpjūčio 16 d. mane su tėvu perkėlė į Dachau, i X koncentracijos stovyklą, o motina ir brolis liko Štuthofe.
Dachau mudu su tėvu buvome įkalinti iki 1945 m. balandžio 23 d. Sąjungininkų kariuomenei artinantis prie mūsų lagerio, visi kaliniai buvo nuvaryti pėsčiomis į centrinę stovyklą. Ten mus išskyrė, nes jis buvo visai nusilpęs ir nebegalėjo eiti. Mane su daugiatūkstantine kitų kalinių kolona varė per Alpes Austrijos link. Netoli Vaakirchen miestelio 1945 m. gegužės 2 d. mus išvadavo amerikiečių kariai. Tėvas mirė po išlaisvinimo 1945 m. birželio 10 d. Dachau mieste ir palaidotas šio miesto kapinėse.
1945 m. liepos mėnesį grįžau į Šiaulius tikėdamasis čia susitikti brolį ir motiną, bet sužinojau, kad jie žuvo po 1945 m. sausio 25 dienos likviduojant Štuthofo koncentracijos stovyklą, „mirties žygio“ metu.
Iš koncentracijos stovyklos išėjau sunkiai sergantis, sutrikusia nervų sistema. Ilgai sirgau, negalėjau dirbti, todėl dažnai tekdavo keisti darbovietes. Pamažu pradėjau sveikti, įgijau mechaniko specialybę ir paskutiniuosius dvidešimt devynerius metus dirbau Šiaulių ir Panevėžio geležinkelio ruožuose vyriausiuoju mechaniku bei ėjau kitas pareigas. Iš ten išėjau 1992 metais. Nuo 1989 m. visuomeniniais pagrindais dirbu Šiaulių apskrities žydų bendruomenėje. Rašau žydiška tematika, publikuoju straipsnius Lietuvos spaudoje.
Šiaulių žydų masinis naikinimas
1939 metais Šiauliuose gyveno apie 8000–8500 žydų.
1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, daugelis žydų iš pietų Lietuvos miestų ir miestelių mėgino gelbėtis bėgdami į šiaurę, Šiaulių link. Vieni, Šiauliuose nesustoję, traukė į Sovietų Sąjungos gilumą, bet nemaža žydų mėgino pasilikti čionai: būsimojo generolo, tuomet pulkininko, Ivano Černiachovskio 28-oji tankų divizija 14 km piečiau Šiaulių beveik trims dienoms sulaikė vermachto dalinių žygiavimą pirmyn ir ties Bubiais sumušė priešakinę jų tankų koloną. Žydams atrodė, kad vokiečių puolimas atremtas, frontas stabilizuotas ir kad, pasilikę Šiauliuose, jie galės greičiau sugrįžti į namus. Deja, ši viltis žlugo.
Vokiečiai apėjo pasipriešinimą ir 1941 m. birželio 26 d. 17 val. įžengė į Šiaulius nuo Radviliškio–Panevėžio pusės. Visi čia buvę žydai pateko į fašistų spąstus. Likimas suteikė šansą išlikti nebent tiems, kurie 1941 m. birželio 14 d. kartu su tūkstančiais kitų Lietuvos gyventojų kaip „antitarybinis elementas“ buvo deportuoti į Sibirą. Nedidelė dalis žydų pirmosiomis karo dienomis sugebėjo pasitraukti į Rusiją. Tie, kurie bandė bėgti vėliau, buvo priversti grįžti, nes pateko į vermachto karių apsuptį ar buvo LAF’o[1] partizanų apšaudyti ir atblokšti atgal, o kai kurie nužudyti.
Vos įžengus į Šiaulius vermachto daliniams, LAF’o aktyvistai mieste, o ypač aplinkiniuose miesteliuose bei kaimo vietovėse ėmė persekioti žydus. Jie plėšė jų turtą, prievartavo moteris, vertė rankomis kuopti išvietes, dantų šepetukais valyti gatvę, žvėriškai mušdami luošino, žudė žydus pavieniui ir grupėmis. Ypač šiurpūs dalykai dėjosi gausiai apgyventuose mažuosiuose miesteliuose ir kaimuose. Net jeigu ten nebūdavo vokiečių įgulų, aktyvistai žydus suiminėjo, užrakindavo sinagogose, kur laikydavo be maisto ir vandens. Suimtųjų turtą jie nusavindavo, išgrobstydavo. Kai kur žydai buvo žudomi okupantams nežinant, vien LAF’o iniciatyva. Tai buvo pirmasis žydų kančių ir siaubo etapas.
Daugelis žydų iš vakarų, šiaurės ir rytų Lietuvos miestų ir miestelių vis dėlto bėgo į Šiaulius ar į Kauną, manydami, jog saugiau bus ten, kur daugiau susitelkę tautiečių. Bet ir Šiauliuose žydai nesijautė saugūs. Čia buvo dislokuota vokiečių įgula, veikė karo lauko policija, SD (Saugumo tarnyba), SiPo (Saugumo policija – gestapas ir kriminalinė policija), taip pat operatyvinės grupės A[2] operatyvinio būrio EK-2A pareigūnai, organizavę žydų žudymą šiaurės Lietuvoje ir pačioje Šiaulių apskrityje. Šiauliuose įsikūrė LAF’o skyriaus štabas, susitelkė vietos policijos pajėgos, joms uoliai talkino savanoriai. Visų jų taikiniu tapo žydai, kurių Šiauliuose tuomet būta beveik 14 tūkstančių[3].
1941 m. birželio 28 d., praėjus dviem dienom po to, kai vokiečiai įžengė į miestą, prasidėjo žydų vyrų areštai, trukę ilgiau nei savaitę. Suimtieji buvo suvaryti į Šiaulių kalėjimą. Kalėjimo viršininko pareigas tada ėjo sadizmu ir neapykanta žydams pasižymėjęs Virkutis[4]. Jam nenusileido vokiečių paskirtas kalėjimo viršininkas Kraulichas. Abu šie viršininkai tarsi lenktyniavo sudarydami nepakeliamas sąlygas suimtiesiems žydams: marino juos badu, nuolat mušė ir tyčiojosi, luošino.
Pirmosiomis okupacijos savaitėmis buvo suimta ir sušaudyta apie 1200 vyrų. Iš suimtųjų, kasusių duobes ir savo akimis mačiusių sušaudymus, išsigelbėjo tik trys vaikinai – Berelis Šilianskis, Dovydas Furmanas (dabar gyvenantys Izraelyje) ir Leiba Kanas (gyvena JAV).
