Doc. dr. Jurgita VERBICKIENĖ
Greta ritualinės šio veiksmo prasmės yra ir teologinė, labiausiai paplitusi tarp kabalistų, rodanti moteryje esant du pradus – gėrio ir blogio. Šabo žvakių uždegimas patikėtas moteriai kaip Ievos, visų žmonių pramotės, atnešusios į pasaulį blogį, nuodėmių išpirkimas. Moters padėties ir galimybių judaizme savitumas slypi paradoksaliame dualizme. Ji gali būti ne itin griežta judaizmo išpažinėja, labai paviršutiniškai susipažinusi su religijos šaltiniais, moteriai net sinagogoje lankytis nėra būtina (ateinančios į sinagogas įeina per kitą įėjimą nei vyrai ir meldžiasi nuo jų atskirai – specialiai moterims skirtoje nuo vyrų salės atribotoje dalyje), tačiau buities lygmeniu judaizmo priesakų užtikrinimas yra būtent moters prerogatyva ir svarbiausias rūpestis.
Ne kas kitas, bet JI kasdienėje buityje užtikrina savo religingo aktyviai judaizmą praktikuojančio vyro buitį, būtent moteris yra labiausiai atsakinga už judaizmo tradicijos ir jos priesakų išsaugojimą: šabo pradžios paskelbimą, košerinio maisto paruošimą, tradicijos reikalavimus atitinkančią šeimos gyvenamąją aplinką ir aprangą, tinkamą namų ūkio vedimą ar net sutuoktinių pareigų atlikimą tinkamu laiku. Šis žinojimas, kaip gyvenimo ritmo ir būdo tradicija, yra perduodama dukroms. Mažos mergaitės, dar nesuprantančios šabo palaiminimo turinio ir negalinčios jo atkartoti, bent uždega savo šabo žvakeles, žingsnis po žingsnio namuose išmokdamos tinkamo tradicinio gyvenimo. Taip siekiama vieno iš judaizmo idealų – tradicijos perimamumo ir jos išsaugojimo iš kartos į kartą.
Tradicijos globėja
Simboliniame kas savaitę atkartojamame šabo žvakių uždegimo rituale įtvirtinamas moters kaip ritualų, priesakų ir tradicijos globėjos vaidmuo – tai misija savo šeimai, tautai ir religijai. Tradiciniame judaizme, laikantis halachos – žydų religinės teisės – nuostatų, būtent pagal žydę moterį yra nustatomas jos kūdikio žydiškumas, gimimas žydu, nors kaip ir kitose patriarchalinėse visuomenėse prie vardo suteikiama tėvo pavardė ar tėvavardis (iki pavardės atsiradimo). Modernios bendruomenės aplinkoje atsiradęs reformistinis judaizmas leidžia moterims lygiomis teisėmis su vyrais dalyvauti maldoje, be to, suteikia galimybę tapti rabinėmis. Dvylikametės mergaitės, sulaukusios religinės pilnametystės (hebr. bat micva), reformistinio judaizmo bendruomenėse iškilmių atminimui fotografuojasi su Toros ritiniu, iš kurio tądien pirmą kartą viešai skaitė Šventojo Rašto ištrauką.
Moterys skaitė jidiš kalba, vyrai – hebrajiškai
Istorijoje tarp mergaičių ir berniukų religinio išsilavinimo buvo netolygumo, skyrėsi žinių gavimo ir mokymosi modeliai. Ir vyrai, ir moterys privalėjo mokėti skaityti. Rytų Europos moterys skaitė jidiš – vietos žydų šnekamąja kalba, ir mokėjimas skaityti turėjo praktinį pobūdį: buvo labiau susijęs su komercine veikla nei žinių siekimu. Tuo tarpu vyrai skaitė hebrajiškai – religinių raštų, bet iš esmės nebegyva kalba. Tenkinant moterų religinių žinių troškimą, specialiai joms buvo parengtas Biblijos vertimas į jidiš kalbą su paaiškinimais. Ši knyga vadinosi „Ceena Ureena“. Tiek pačios moterys, tiek ir vyrai gilinimąsi į Biblijos vertimą vertino kaip mažiau garbingą užsiėmimą nei Šventojo Rašto studijas originalo kalbomis, į ką buvo įnikę vyrai. Skaitymo, o vėliau ir rašymo įgūdžius mergaitės įgydavo šeimoje, kai kurie tėvai dukras leisdavo į mergaičių mokyklas. Ilgainiui atsiradus grožinei literatūrai jidiš kalba, moterys buvo pagrindinės jos skaitytojos, mergaičių akiratis ir praktiniai gebėjimo rašyti ir skaityti įgūdžiai buvo didesni nei berniukų, nors tradicinėje bendruomenėje moterys likdavo nuošalyje nuo religinio gyvenimo ir tradicinio savo vaikų švietimo, tai buvo vyro prerogatyva.
Santuoka – bendruomeninė vertybė
Pagal žydų tradiciją itin vertinama santuoka ne tik kaip asmeninė, bet ir kaip bendruomeninė vertybė. Vestuvių metu viešai perskaitoma ir pasirašoma santuokos sutartis (hebr. Ketuba), kuri suprantama ne tik kaip santuokos įteisinimas, bet ir įsipareigojimas. Visus keturis namų kampus laikanti žydė, perteikiant jos rūpinimąsi vaikais, kai kada gal kiek hiperbolizuotą, yra vadinama „Jidiše mama“. Realybėje moters pasiryžimas būti atsakingai už šeimą, jos buitį, vaikų priežiūrą ir net šeimos ar savo verslą buvo vertinamas itin palankiai. Talmude nurodoma: „Vyras privalo gerbti žmoną, nes ji yra šeimos gerovės pagrindas.“ Nuo moters tiesiogiai priklausė jos vyro socialinė padėtis ir šeimos prestižas, atsakomybės už šeimą prisiėmimas leido jos sutuoktiniui gilintis į Toros ir Talmudo studijas, o tai žydų bendruomenėje buvo vienas iš siekiamų idealų. Dėl poreikio išlaikyti šeimą ar bent prisidėti finansiškai prie jos gerovės dauguma žydžių dirbo ne tik namie. Jos buvo ir amatininkėmis, pirklėmis, smulkiomis prekiautojomis, smuklių šeimininkėmis ar net didelių šeimos verslo kompanijų vadovėmis. Šiai situacijai iliustruoti gerai tinka istorinis ir kultūrinis paradoksas: labiausiai vertinamą Babilono Talmudo leidimą, prie kurio turinio pažinimo daugiausia yra palinkę vyrai, Vilniuje išleido moteris Debora Harkavi-Rom, buvusi vienos garsiausių Vilniaus spaustuvių „Našlės ir Brolių Romų leidyklos ir spaustuvės akcinės bendrovės“ bendraturtė ir vadovė. Šeimos verslą tvarkanti ir finansinę nepriklausomybę turinti moteris buvo įprasta žydų bendruomenėje.
Dar vienas skirtumas, lyginant žydų tradicijas su krikščioniškos Europos tautų, kurių apsupta gyveno žydų bendruomenė, tradicijomis, – tai galimybė sutuoktiniams skirtis ir be apribojimų sudaryti pakartotinę santuoką. Skyrybas inicijuoti galėjo ir vyras, ir žmona – jai pakako argumentuoti, kad vyras nesilaiko vedybų sutarties sąlygų.
Puošimosi apribojimai
Mūsų kraštuose, kaip ir kitur, žydės moterys mėgo puoštis, jų išskirtinis ir vietiniams kiek egzotiškas grožis traukė aplinkinių dėmesį. Tačiau būtent žydės veikiausiai buvo mūsų regione vienintelės moterys, kurių galimybes pasipuošti ribojo net ir pati bendruomenė. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurioje buvo gajus žydų turto stereotipas, Lietuvos statutai draudė žydams naudoti aprangai prabangias įvežtines medžiagas, kad nebūtų provokuojama ne visada palankiai nusiteikusi visuomenė, todėl žydų bendruomenė numatė puošimosi apribojimus moterims. Pavyzdžiui, buvo nustatytas maksimalus batų pakulnės aukštis, pasijonių nėrinių plotis, leistinas žiedų ant vienos rankos pirštų ar perlų vėrinių, dėvimų vienu metu, skaičius ant kaklo. Dėl nustatytos pajamų kvotos kailiniais apsisupti galėjo tik labai pasiturinčių šeimų moterys.
Savarankiškos ir aktyvios
Jei lygintume mūsų regiono istorijoje skirtingų tautų ir konfesinių grupių požiūrį į moterį, jos padėtis žydų bendruomenėje būtų ypatinga. Savarankiškos, aktyvios, finansiškai nepriklausomos, sprendimą dėl skyrybų ar pakartotinės santuokos sudarymo galinčios priimti raštingos moterys buvo judaizmo religinės tradicijos praktinio taikymo rezultatas, lėmęs ir labiau lygiaverčius sutuoktinių santykius šeimoje. Judaizmo tradicija sako, kad „Taika šeimoje pagrįsta tuo, kad vyras myli žmoną kaip patį save, o gerbia ją labiau negu save“ (traktatas „Sanhedrin“).
***
Sekmadienį, rugsėjo 14 dieną, vyks Europos žydų kultūros dienos renginiai. Juos Lietuvoje koordinuoja ir organizuoja Kultūros paveldo departamentas kartu su Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centru, Lietuvos žydų bendruomenėmis, krašto muziejais ir mokyklomis, bibliotekomis, kultūros centrais, miestų ir rajonų savivaldybių administracijomis. Šių metų renginiai tema „Moteris judaizme“ kvies aplankyti ypatingą istorinį paveldą ir kartu susipažinti su ypatinga moters padėtimi bei galimybėmis judaizmo religijoje.
Vilnius
Rugsėjo 14 d.
10.30-11.30 val. lektorė dr. Larisa Lempertienė Vilniaus choralinės sinagogos Taharot Hakodeš moterų galerijoje (Pylimo g. 39) skaitys paskaitą “Moteris judaizmo tradicijoje: matoma ir “nematoma”. Pageidavimas turėti galvos apdangalą.
Po paskaitos iki 13 val. Vilniaus choralinė sinagoga atvira lankytojams.
11.30-12.30 val. ekskursija „Vilnius, kaip jį matė ir jautė žydė”. Ekskursiją ves Dovilė Troskovaitė, rinktis prie paminklo Cemachui Šabadui, Geto aukų aikštėje.
13-14 val. Vilniaus choralinėje sinagogoje paskaitą „Kur ir ko mokėsi žydžių mergaitės XX amžiuje?” skaitys dr. Olga Mastianica.
14 – 15.30 val. Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje (Gedimino pr. 24-9) dr. Larisa Lempertienė ir Rūta Anulytė ves pažintinį mokomąjį seminarą „Lietuvos žydžių antkapiniai paminklai. Ką ir kodėl juose galima perskaityti?”
15.30-16.30 val. Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje dr. Jolanta Mickutė skaitys paskaitą “Sionizmas ir feminizmas? Tarpukario žydžių tapatybės”.
15.30-16.30 val. dr. Aelita Ambruzelevičiūtė ves ekskursiją „Žydės prekybininkės ir pirklės: verslas XX amžiuje Vokiečių gatvėje”, rinktis ant Rotušės laiptų
17-18 val. Šv. Stepono bažnyčioje (Geležinkelio g. 39) Elena Keidošiūtė skaitys paskaitą „Mariavičių kongregacija ir žydų konversijos į katalikybę”. Bažnyčia specialiai atveriama šiai paskaitai, tad bus išskirtinė proga po ją pasidairyti.
Kauno rajonas, Garliava
Rugsėjo 12 d.
13 val. Kauno rajono viešojoje Garliavos bibliotekoje (Vytauto g. 21) vyks dokumentinio trumpametražio filmo „Moteris judaizme“ pristatymas.
13.15 val. paskaita-diskusija „Moters vaidmuo žydų kultūroje. Tarpukario Kauno įžymios žydų tautybės moterys“. Dalyvaus žydų kultūros tyrinėtoja Asia Gutermanaitė, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato pirmininko pavaduotoja, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė ir Glezer Yaarit, litvakė, kilusi iš Kauno, nusipelniusi anglų kalbos mokytoja Izraelyje, Holokausto dėstymo metodikos specialistė.
Renginiai vyks ir Kėdainiuose, Plungėje, Joniškyje, Kalvarijoje, Rokiškyje, Pandėlyje.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos