Gideon Levy – Izraelio žurnalistas, rašantis laikraščiui „Haaretz“. Levy gerai žinomas komentatorius ir vienas iš nedaugelio, pasirengusių viešai pareikšti daugumai nepatinkančią nuomonę, taigi opozicija jam ne naujiena. Vis dėlto šį kartą padėtis kitokia. Vieši kabinėjimaisi ir spjaudymas gatvėje; pareiškimas Knesete, kad žurnalistą reikėtų teisti už valstybės išdavimą – nusikaltimą, kuris karo metu baudžiamas mirtimi; gyvenimas su asmens sargybiniais. Levy nusikaltimas, kurio negalima atleisti – garsiai reiškiama opozicija karui ir Gazos bombardavimui. Remiantis Izraelio demokratijos instituto visuomenės apklausos rezultatais, karinę operaciją Gazoje palaikė iki 95 proc. Izraelio žydų. Pasak Levy, dabar visiškai netoleruojama jokia kritika ir simpatijos palestiniečiams pareiškimas: „Reikėtų stebėtis ne 95 procentais, o 5 procentais. Tai beveik stebuklas.“ Neseniai G. Levy buvo apskųstas Izraelio spaudos tarybai. Visų pirma dėl straipsnio apie Izraelio lakūnus, kurie, „spausdami mygtukus ir valdymo svirtis, kovoja su silpniausiais ir bejėgiškiausiais žmonėmis“ (straipsnis „Niekingiausi darbai iš didžiausių aukštumų“). Tačiau tarybos teisininkai konstatavo, kad „demokratinė visuomenė privalo saugoti kiekvieno asmens teisę reikšti nuomones, galinčias pykdyti daugumą, ir, bet kuriuo atveju, Levy straipsniai nepažeidė Tarybos taikomo žurnalistų etikos kodekso.“
Tai buvo prieš ketverius metus. Laikraštis „The Independent“ paskelbė interviu „Gideon Levy – nekenčiamiausias ar didvyriškiausias žmogus Izraelyje?“ Klausimas buvo nepagrįstas – nebuvau pats nekenčiamiausias ir tikrai nebuvau pats didvyriškiausias. 2014 m. vasarą atsakymas būtų trumpesnis: aš esu nekenčiamiausias, užleidžiantis pirmą vietą tik Khaled Meshal [vert. past.:„Hamas“ vadovas]. Nemalonu, bet ne siaubinga. Pasakotojas neturi tapti pasakojimu; žurnalistas visada yra ne tikslas, o priemonė.
Vis dėlto sunku ignoruoti bauginamą klausimą: kaip vienas žurnalistas – ir ne daugiausia skaitomas ar platinamas – tapo tokio pykčio ir neapykantos objektu? Kaip vienas įskilęs veidrodėlis, mažytis kišeninis žibintuvėlis gali sukelti tiek įniršio? Kaip atsitiko, kad vienas balsas privertė tiek daug Izraelio piliečių – kairėje ir dešinėje, šiaurėje ir pietuose – taip tūžti?
Atsakymas gali būti tik toks – net ir didžiausi kurstytojai turi sąžinę. Tikriausiai jie irgi jaučia, kad kažkas dega po jų kojomis, po jų pasiklotais pateisinimų ir gynybos kilimėliais. Antraip kodėl jie taip putotų iš pykčio? Ir kodėl jie nebėra taip įsitikinę savo teisumu?
Iš tiesų aš labai didžiuojuosi tuo, ką esu parašęs apie šį bjaurų karą, ir man gėda dėl reakcijos – daug daugiau pasakančios apie Izraelio visuomenę nei apie mano rašinius. Tai visuomenė, kuri pati save neigia, bėga nuo žinių ir meluoja pati sau savo propaganda ir neapykanta.
Nė vienam kitam karui nesu jautęs tokio pasišlykštėjimo, kas dieną ir kas valandą. Mane persekioja siaubingi Gazos vaizdai. Izraelio žiniasklaida, didžiausia savanoriška šio karo kolaborantė, jų beveik nerodė. Maniau, kad neįmanoma nepakraupti nuo Gazoje vykdomų nusikaltimų, jog normalu pareikšti užuojautą jos gyventojams, kad 2200 nužudytų žmonių – nesvarbu, ar jie palestiniečiai, ar žydai – yra didžiulis smurtas. Maniau, kad normalu jausti gėdą, kad reikia nepamiršti, jog už šį žiaurumą atsakingi kai kurie žmonės, ir šie žmonės – tai ne tik „Hamas“. Visų pirma tai izraeliečiai, jų vadovai, vadai ir netgi pilotai.
Vidutiniam izraeliečiui, įpratusiam kaltinti arabus ir visą pasaulį dėl visų šalies negerovių, karo metu to tikrai buvo per daug. Maniau, kad mano pareiga yra išreikšti savo jausmus „realiu laiku“, kai teisybė tokia reikalinga. Žinojau, kad tai nieko labai nepakeis, bet jaučiau, kad tylėti negalima. Didžioji dauguma izraeliečių mano kitaip. Jie įsitikinę, kad lyginti izraeliečių ir palestiniečių kraują yra nuodėmė. Kad jausti nerimą yra valstybės išdavimas, užuojauta yra erezija, o atsakingų asmenų įvardijimas – neatleistinas nusikaltimas.
Ką gi, brangieji draugai, istorija jau seniai įrodė, kad dauguma „išplautomis smegenimis“ ne visada teisi, ypač tada, kai užpuola nereikšmingą mažumą su tokia nuožmia agresija.
Apie Izraelio vykdomą okupaciją rašau jau apie 30 metų. Tikriausiai mačiau daugiau okupacijos nei bet kuris kitas izraelietis, išskyrus Amirą Hass [vert. past.: „Haaretz“ korespondentė Izraelio okupuotoms teritorijoms]. Tai mano pirmoji nuodėmė. Ir tai labiau nei kas kita formavo mano supratimą. Girdėjau visus melus, mačiau tebesitęsiančią neteisybę, ir iš labai arti. Šis karas – dar vienas niekingas nuopuolis. Štai apie ką rašiau ir apie ką buvo „Haaretz“ reportažai, pavertę laikraštį neapykantos taikiniu. Tai buvo ne tik mūsų teisė – tai buvo profesinė pareiga.
Pikti žvilgsniai gatvėje, keiksmai ir puolimai nieko nepakeitė ir nepakeis. Agresyvus dešinysis sparnas, savimi patenkintas, abejingas ir neabejojantis centras, vadinamieji kairieji, teigę, kad aš juos naikinu – visi susivienijo į vieną rėkiantį chorą ir įrodė, kad jų skirtumai mažesni nei manyta.
Gana daug žmonių iki šlykštumo rašė ir kalbėjo apie Izraelio „teisę naudotis svetima žeme einančiais keliais“, kuri visada absoliuti, ir apie „žydų auką“, kuri yra vienintelė auka pasaulyje. Aš irgi norėjau šį tą pasakyti – ir opinijos dauguma beveik sužvėrėjo. Tegu jie pyksta, tegu manęs nekenčia, tegu mane puola ir ištremia – aš ir toliau elgsiuos taip pat.
Pagal „The Guardian“ ir „Haaretz“ parengė Gema Sabonytė