Ilgą laiką siekėme, kad gyvūnai, kurie skerdžiami maistui, nesikankintų. Tačiau dabar kai kurie parlamentarai, verslininkų reikalavimu, siekia priimti įstatymus, kurie leistų tai daryti. „Tupintys pinigai“ Kiaulės skerdimas kaime – visada buvo tam tikras ritualas. Ne kiekvienas išdrįsdavo peiliu durti kiaulei, o ir kur durti, dar reikėdavo žinoti. Dažniausiai kaimas turėdavo bent vieną šio darbo „specialistą“. Šis, parišęs už kojos kiaulę, kitų vyrų padedamas, versdavo ją ant šono ir įgudusia ranka durdavo tiesiai širdin.

Tuomet ir kraujas greitai išbėgdavo, ir gyvūnas per daug nesikankindavo. Lietuviai nuo seno žinojo, kad kuo mažiau ir trumpiau gyvulys kamuosis, tuo geresnė bus mėsa. Taip pat, kuo daugiau nubėgs kraujo, kuo jo mažiau liks mėsoje, tuo ji ilgiau nesuges. Tačiau kaime buvę ir tokių atvejų, kai jau padurtas paršas pakildavo ir žviegdamas lakstydavo po kiemą, palikdamas ant sniego raudonus kraujo klanus. Vištoms galvas dažniausiai nukirsdavo pačios šeimininkės. Dar porą minučių vištą reikėdavo laikyti už kojų, nes ji ir be galvos bandydavo skristi ar bėgti. Užmušti triušį užtenkdavo vieno rankos smūgio į kaklą. Skerdikas yra pasakojęs, kad sunkiausia papjauti veršį, nes šis žiūri savo didelėmis akimis ir verkia.
Skaitykite balsas.lt