Aš labai norėčiau būti žydas. Norėčiau būti iš tų žmonių, kurie nesidrovi rūpintis savo saugumu ir interesais ir žino, kad jėga yra atsakymas. Tačiau, kadangi žydas nesu ir juo tapti negaliu, man belieka tik nebijoti pasakyti, kad mano šalis remia Izraelį.
Šiaip džiugu, kad šiais laikais lietuviui tokie žodžiai nebėra ypatingos drąsos pasireiškimas. Nebėra baisu garsiai pasakyti „norėčiau būti žydas“ arba „mes visi širdyje izraeliečiai“. Jaunajai kartai Lietuvoje šiais laikais nėra gėda ar nepatogu nei remti dešiniąsias partijas, nei palaikyti JAV, nei sakyti, kad Izraelio karo veiksmai Gazos Ruože yra Izraelio teisė, ir kad civilių aukų niekas netrokšta, bet jei negali apsieiti be jų – ką gi, tenka taip.
Šiais laikais antisemitizmas lieka dviem žmonių kategorijoms: komunistuojantiems Kremliaus draugams, kurių požiūris į visas tarptautines naujienas 100 proc. sutampa su Rusijos užsienio reikalų ministerijos pozicija, ir naujiesiems europinio jautrumo auklėtiniams, kuriems neapykanta Izraeliui yra tik šalutinis produktas, derantis prie jų visiškos opozicijos viskam, kas amerikietiška.