Įsiutusi minia šaukė keršto, o ant sinagogos, kurios viduje būrėsi tikintieji, krito įvairiausi daiktai. Tokių scenų ketvirtajame dešimtmetyje regėjome Europoje. Tačiau, kaip žurnale „Newsweek“ rašo Adamas LeBoras, šįkart viskas vyko 2014 metų liepos 13 dienos vakarą rytiniame Paryžiuje.
Tūkstančiai susirinko protestuoti prieš Izraelio vykdomą Gazos ruožo bombardavimą. Tačiau protestai greitai prasiveržė smurtu. Smurtu, nukreiptu prieš žydus apskritai. Vienas iš sinagogoje įkalintų izraeliečių televizijai teigė, kad šalia esančios gatvės priminė intifadą – palestiniečių sukilimą prieš Izraelio okupaciją.
Dalis sinagogoje įstrigusių žydų šiaip net taip prasibrovė lauk, kai riaušių policija vaikė minią. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas kategoriškai pasmerkė išpuolius, o žydų bendruomenės lyderis Joelis Mergei pareiškė esąs „giliai sukrėstas ir papiktintas.“ Šie žodžiai neturėjo jokių pasekmių. Po dviejų savaičių 400 protestuotojų minia Sarcelyje, šiauriniame Paryžiuje, atakavo sinagogą ir žydams priklausančius verslus šaukdami „mirtis žydams“. Gatvėse buvo iškabinėti plakatai, skelbiantys apie išpuolį – panašiai kaip per pogromus carinėje Rusijoje.