LŽB bendruomenėje vykęs Chaimo Potašinsko 90m. ir Rozos Potašinskaitės-Levinienės 100m. jubiliejams skirtas susitikimas iš ciklo ‚‚Likimai“ sulaukė didelio susidomėjimo. ,,Likimų“ renginių vedėja ir sumanytoja – Lietuvos žydų (litvakų) pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė. Šį kartą susitikimą moderavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Leonidas Melnikas, o renginyje dalyvavo ir savo prisiminimus pasakojo šios akademijos profesorės Ch. Potašinsko ir jo sesers R.Potašinskaitės buvusios studentės, kurios savo nuoširdžiais žodžiais tarsi sugrąžino iš užmaršties iškilius įvykius, kurie šiais laikais greitai išsitrina iš atminties. Profesorė meno istorijos tyrinėtoja Liucija Drąsutienė dirbo koncertmeistere Ch.Potašinsko klasėje, kai jis pasiūlė padirbėti baleto studijoje. Profesorė šiandien prisimena savo mokytoją kaip neišsemiamų gabumų pianistą ir dirigentą. Tai buvo legendinis koncertmeisteris, puikiai improvizavęs, universalus muzikas. Pasak L.Drąsutienės, visas namų užduotis jis per pamokas artistiškai pagrodavo, pristatydavo muziką ir ugdė pasitikėjimą savimi. Ch.Potašinskas buvo ištikimas tekstui ir reikalaudavo, kad jį gerai išmoktų dainininkai.
Roza Potašinskaitė buvo uždaresnio būdo nei jos emocionalus brolis, bet abu jie buvo gabūs, gavo labai gerą muzikos mokyklą, pradžioje Peterburge, o vėliau tėvas abu vaikus nusiuntė mokytis į Milaną. Profesorė Skaistė Dapkutė prisiminė R.Potašinskaitę – nuostabią mokytoją, kurios pamokose nebuvo muštro, tik meilė, skatinimas, santūrumas. Grojimo techniką ji tarsi įteikdavo. Profesorė išlieka dėkinga iki šiol, kad pateko pas ją ,,iš kitų pedagogų“, taip ir neišmokyta laisvumo, garso kokybės, laikysenos ir geros technikos. Nors ir verkdavo po pamokų tuomet jauna studentė Skaistė, kad dėstytoja buvo labai reikli, bet dabar ji dėkinga R.Potašinskaitei, unikaliai pedagogei už daugelį dalykų ir profesiją.
Ch Potašinskas gimė 1924 m. sausio 10 d. Kaune. 1938 m. baigė Kauno konservatoriją (prof. V. Bacevičiaus fortepijono klasę). Pasibaigus II pasauliniam karui tęsė fortepijono studijas Lietuvos konservatorijoje, kurią eksternu baigė 1954 m.. 1944-49 m. dirbo Vilniaus radiofono vyriausiuoju muzikos redaktoriumi. LŽB narė Fira Bramson pasakojo, kad po karo kauniečiai žydai susitikę Vilniaus gatvėse apsikabindavo iš laimės, kad ,,gavo gyvenimą”, o gerokai vėliau visus juos subūrė bendruomenės namai, Chaimas ateidavo į visus vakarus. Jo atminimas liks ne tik Lietuvos muzikiniame gyvenime, bet ir Žydų bendruomenėje.1945 m. jis pradėjo pedagoginę veiklą Vilniaus, nuo 1949 m. – Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Fortepijono ir Koncertmeisterio katedrose.Prof. Ch. Potašinskas išugdė kelias dešimtis plačiai žinomų Lietuvos menininkų, pianistų, koncertmeisterių, pedagogų. Dabar LMTA Koncertmeisterio katedra – vienintelis unikalus padalinys Lietuvos aukštosiose mokyklose bei neturintis analogo Vakarų Europus aukštųjų muzikos mokyklų tarpe, kompleksiškai ruošiantis universalaus spektro profesionalius pianistus koncertmeisterius. 1948–1983 m. Ch. Potašinskas buvo Lietuvos nacionalininio operos ir baleto teatro dirigentas. Per ilgus meninės veiklos teatre metus jis dirigavo apie 3000 spektaklių, parengė baletus.Profesorius nuolat bendradarbiavo su lietuvių kompozitoriais, parengė apie 40 premjerų, aranžavo eilę vokalinių ir instrumeninių kūrinių.
Pernai LMTA šventė 80-metį, o Ch. Potašinskas – žmogus, kūręs jos atmosferą ir padėjęs pagrindus koncertmeisterių mokyklai”, – sako profesorė Irena Armonienė,,,Garbė buvo su juo bendrauti. Unikalus, universalus žmogus, dirigentas, pianistas.”
Profesorė Ramutė Vaitkevičiūtė, būdama studente, girdėdavo sakant, kad Ch.Potašinskas yra legenda.Jai neteko pas jį mokytis,bet egzaminų metu jis labai domėdavosi studentų grojimu, prieidavo, paklausdavo, kodėl taip greitai grojai, o sutikęs koridoriuje būtinai užkalbindavo: kas gero ir kaip sekasi? Profesorė jį prisimena kaip žaismingą, labai šiltą ir elegantišką žmogų.
Muzikos fakulteto Džiazo katedros vedėjas doc. Artūras Anusauskas ‘’Likimų” susitikime sakė, jaučiantis Ch.Potašinskui didžiulę skolą ir iki šiol prisimena jį ir jo praktinius patarimus kasdien, tarsi būtų jo anūkas. Kartą jis gavo užduotį per savaitę paruošti visiškai naują programą, o atėjus atsiskaitymo metui, supykęs dėl profesoriaus pastabų, studentas A.Anusauskas metė: ,,Imkit ir pats pagrokit”. Ch.Potašinskas sėdo be žodžių ir pagrojo. Pasak A.Anusausko, tik vunderkindas galėjo taip groti ir padaryti šitokią įtaką auklėtiniui. Kartą pasiguodęs profesoriui, kad mama sunkiai serga, jos gyvybei grėsė pavojus. Ch. Potašinskas nutraukė paskaitą, sėdo į taksi, nuvyko į Antakalnio polikliniką ir gavo tais laikais retų vaistų, kurie išgelbėjo mamą, -prieš sėsdamas prie fortepijono ,,Likimų” susitikime papasakojo A.Anusauskas.
Valerija Potašinskaitė – prof. Ch. Potašnsko dukra, dėkodama visiems kalbėjusiems ir prisiminusiems jos tėvą, sake: ,, Šeimoje muzika buvo religija.Tėvas buvo šmaikštuolis, spalvinga asmenybė, bet didybės manija nesirgo. “
Akimirkos:
