Lietuvos žydų bendruomenė sausio 20 d. minėjo šviesios ir išmintingos asmenybės , žydų kultūros tyrinėtojo Izraelio Lemperto atminimą. Šio žmogaus nebėra gyvųjų tarpe jau porą metų, tačiau klausantis susirinkusiųjų prisiminimų, galėjai pagalvoti, kad šis šviesuolis čia pat. Izraelis Lempertas – inteligentiškumo etalonas: išprusęs, kuklus, su liūdnomis akimis, traukęs aplink save visus, su kuo bendraudavo. Laimingi žmonės, kuriems teko su juo dirbti. ,,Likimų” susitikime kalbėta apie I.Lemperto indėlį į tai, kad šiandien Lietuvoje imama po truputį suvokti, jog žydai yra svarbi šios šalies istorijos dalis. Jis. stengėsi pristatyti lietuviams ir pasauliui unikalų turtingą litvakų pasaulį su ryškiomis asmenybėmis ir reikšmingais kultūros bei mokslo atradimais, kai šio pasaulio gyvybingumas Lietuvoje po Holokausto blėso. Prof. Lempertas taip pat kalbėjo apie tautų santykius tebeslegiančius stereotipus, suformuotus praeities kančių. Juk Lietuvos žydai maitinosi iš Lietuvos žemės ne tik ekonomiškai, bet ir fiziškai bei dvasiškai. Per daugelį kartų jie gyveno ne tik bendrumo su Europos ir pasaulio žydija jausmais, bet ir su meile Lietuvos žemei.
LŽB bendruomenėje I.Lempertui buvo skirtas tryliktasis ciklo,,Likimai” vakaras, kurį vedė šio ciklo sumanytoja ir organizatorė Maša Grodnikienė.
Dr. Izraelis Lempertas gimė 1925 m. Mažeikiuose. Ilgą laiką dėstė Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, gilinosi į judaikos problemas, tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute. Dr. Izraelis Lempertas paskelbė apie 40 mokslinių darbų Lietuvoje, Izraelyje, JAV ir kitur, o 2005 m. išleido veikalą „Litvakai“.
,,Šalia jo jausdavau žydų kultūros pulsavimą”,- kalbėjo Vilniaus universiteto istorikė dr. Jurgita Verbickienė,- dirbusi su I.Lempertu drauge ir pažinusi jo veiklos akademinę pusę bei patarinėjusi jam, kaip visuomenei pristatyti vieną ar kitą mokslinį veikalą. Dėmesys žydų institucijoms- tai buvo mokslininko akademinis variklis. J.Verbickienė prisiminė jo humoro jausmą, neretai profesoriaus mesteltas žydiškas anekdotas tapdavo galvosūkiu: o ką gi tai galėtų reikšti? Mokslininko nuopelnas – pristatyti Šiaurės Jeruzalę per Gaono asmenybę ir Yivo institutą. Rašydamas knyga “Litvakai” (išleista 2005m.) profesorius tarsi beldėsi į lietuvių sąmonę, bandydamas grąžinti atmintį apie gyvenusius bendrapiliečius žydus.
Pofesorius Dovydas Kacas susitikime pasakojo apie meilę jidiš kalbai, kurią I.Lempertas ne tik brangino, bet ir gaivino šios kalbos istoriją. 1999 m. jis įkūrė jidiš būrelį, o savo moksliniuose darbuose tyrinėjo žydų filologiją. Vienas jo garsių to laikmečio straipsnių- apie jidiš kalbos katedrą, kuri buvo įsteigta Vilniaus universitete 1940 m. Antrojo Pasaulinio karo metu jos neliko. Pasak D.Kaco, I Lempertas suprato, kas yra istorijos langeliai, kurie lieka neatverti, todėl stengėsi atverti jų kuo daugiau.
Jidiš būrelis,gyvuoja 15 metų, kiti vadina jį lektoriumu,o jo vadovas Leonidas Markovičius pasiūlė pavadinti būrelį I.Lemperto vardu.
Simas Levinas-pirmasis Vilniaus Žydų mokyklos direktorius prisimena I.Lempertą kaip žmogų, su kuriuo bendraudamas jis suvokė, kad yra tikras žydas ir jo paragintas grįžo darbuotis į bendruomenę, kurioje darbuojasi jau 6-erius metus.
I.Lempertas gimė Mažeikuose, ten iki Holokausto gyveno tūkstantis žydų,o po Holokausto liko du,- susitikime priminė Vilniaus Šolom Aleichemo ORT gimnazijos direktorius Miša Jakobas, kurio šaknys taip pat Mažeikiuose, o jo tėvo likimas neįtikėtinai panašus į I.Lemperto, prisiminimuose pabrėžė, kad tokios inteligentiškos asmenybės kaip I.Lempertas traukte traukė visus aplinkinius savo enciklopedinėmis žiniomis ir sugebėjimu išklausyti kitų nuomonę: ,,Su juo buvo gera dirbti, džiaugiuosi, kad du jo vaikai gabūs ir protingi, o anūkai yra gimnazijos absolventai. Gimnazijos mokytojai, gerbdami I.Lemperto atminimą užrašė savo atsiminimus”. Mokytojai iki šiol atsimena, kad jo humoras mokytojų kambaryje sušvelnindavo įtemptą atmosferą.
– Jis visą laiką ginčydavosi, jei nuomonės nesutapdavo,- prisiminimais dalinosi žurnalistas Milanas Chersonskis. Kai Vilniuje buvo sukurtas paminklas daktarui Šabadui Cemechui (visuomenei daugiau pažįstamas Aiskaudos vardu),I.Lempertas iškart jį teigiamai įvertino, tuo tarpu M. Chersonskio nuomonė buvo priešinga ir jis apie tai parašė straipsnį, Jo nuomone, paminklas visiškai neatspindėjo Šabado asmenybės. Straipsnis nepatiko I.Lempertui, – ginčus prisiminė M.Chersonskis, pridūręs, kad I.Lempertas visada labai ruošdavosi bendruomenės posėdžiams, jis kalbėdavo po visų apie problemas, kurioms reikėjo ypatingo dėmesio.
Simoną Gurevičių prisiminus I.Lempertą ir jo parašytą žydų bendruomenės strategiją, ,,užlieja šiluma, mes jį vadinom Izia.” Pasak S.Gurevičiaus, bendruomenės vykdomojo direktoriaus, svarbu gilintis ir suprasti viską, ką parašė ‘’didis savo išmintimi” I.Lempertas.
Lara Lempertienė, kalbėdama apie nepamirštamus pokalbius ir karštus ginčus su I.Lempertu, kuris mokėsi visa gyvenimą, priminė, kas Mišnoje parašyta: ,,išminčius yra tas, kuris mokosi iš kiekvieno žmogaus”. I.Lempertui neturėjo reikšmės amžius ar hierachija, jo archyvai neišsemiaimi, – sakė dabar juos tvarkanti L.Lempertienė. ,,Nejaučiu, kad jo nėra – toks jo pilnas supantis pasaulis.”
