Litvakas Chaim Soutine

Pastaruoju metu pradėjome jautriau žvelgti į sudėtingos multikultūrinės ir polikonfesinės LDK istoriją. Imame suvokti, jog šioje didžiulėje šalyje, plytinčioje tarp Rytų ir Vakarų pasaulių, gyvavo ir savo kultūrines tradicijas puoselėjo ne tik lietuviai, bet ir litvakai, gudai, Lietuvos totoriai, karaimai, lenkai, rusai. Pajutome būtinumą suvokti šių tautų kultūrinį paveldą ir įtraukti jį į Lietuvos kultūros istoriją. Šiuo aspektu žvelgiant itin įdomi litvakų kultūros tapsmo ir sklaidos istorija.

Kryžiaus žygių laikais, sustiprėjus antisemitinėms represijoms krikščioniškojoje Vakarų Europoje, LDK valdovas Vytautas, suteikęs žydams privilegijas, kvietė juos palaikyti milžiniškos šalies prekybinius santykius. Nuo XIV a. LDK ekonominiame ir kultūriniame gyvenime ryškiai išaugo migravusių iš Vakarų dėl antisemitizmo recidyvų ir persekiojamų žydų gyventojų vaidmuo (iš Anglijos juos ištrėmė 1290, iš Prancūzijos – 1394, iš Ispanijos – 1492 metais). Suteikus privilegijas iš pradžių žydų įtaka daugiau buvo pastebima Brastoje ir Voluinės ekonominiuose centruose Vladimire ir Lucke. Jie veikė mokesčių, muitų rinkimo ir prekybos srityse. Pamažu susiklostė didžiulės jų bendruomenės Brastoje, kur XVI a. pabaigoje gyveno per 5000 žydų tautybės gyventojų. Vėliau gausios žydų bendruomenės pradėjo kurtis ir etninės Lietuvos miestuose bei miesteliuose, kuriuose jų dalis vis didėjo. Kaip tik LDK teritorija, kurioje žydų tautybės gyventojams buvo suteiktos nemažos privilegijos, tapo vienu pagrindinių kompaktiškai šios tautybės gyventojų apgyvendintu ruožu visame pasaulyje, kur šimtmečiais buvo saugojamos ir toliau puoselėjamos senos šios tautos kultūros tradicijos.

Lyginant su kitais Vakarų Europos kraštais, LDK multikultūrinėje erdvėje šimtmečiais viešpatavo daug tolerantiškesnė įvairių tautų ir religijų sugyvenimo atmosfera, kuri buvo įteisinta analogų Europoje neturinčių Lietuvos Statutų teisinėmis normomis ir įvairiomis valdovų privilegijomis. Lietuvoje gyvavusi tolerancija kitataučių tikybai buvo išskirtinė, – tokios nebuvo jokioje kitoje Europos valstybėje. Todėl žydai greit suleido šaknis LDK kultūrinėje erdvėje ir laikė Lietuvą savo antrąja tėvyne, kurioje galėjo šimtmečiais plėtoti savo kultūros ir religijos tradicijas. Pasitelkdami Analles mokyklos metodologines nuostatas galime pasakyti, kad LDK, pavienių jos miestų, pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Trakų, Gardino, Vitebsko, Naugarduko, Nesvyžiaus ar kito svarbaus Lietuvos kultūros istorijos segmento, istorija susideda iš daugybės smulkesnių lokalinių istorijų. Akademinė lokalinių darinių analizė padeda geriau ir pilniau pažinti konkretų objektą ar reiškinį. Galime teigti, kad mus labiausiai dominanti litvakų kultūros tradicija yra ne tik didžiųjų žydų tautos kultūros tradicijų, bet ir lokalinės multikultūrinės ir polikonfesinės LDK kultūrinės erdvės kultūros tradicijų bei mentaliteto paveldėtoja. Pažymėtina, kad 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, LDK teritorijoje, padalintoje į 8 dabartinės Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos sritis, aprėpiančias Vilniaus, Kauno, Gardino, Kuršo, Minsko, Vitebsko, Mogiliovo ir Černigovo gubernijas, gyveno apie 2 milijonus žydų, laikiusių save atskira žydų etnokultūrine grupe – litvakais. Tai buvo bene sąmoningiausia ir labiausiai tautiškai angažuota Rytų ir Centrinės Europos žydų gyventojų dalis, kuri atkakliausiai laikėsi savo kultūros tradicijų ir religinių nuostatų. Čia ir slypi atsakymas, kodėl net trečiosios kartos žydų palikuonys savo kultūriniam identitetui apibrėžti pasitelkia sąvokas Lita, litvak, juive d’origin lituaniene. Tačiau ši tapatumo ir saviidentifikacijos problema XIX a. pabaigoje lietė ne tik daugelį už etninės Lietuvos ribų gyvenančių žydų, bet ir lietuviškas šaknis ar LDK piliečio savimonės pėdsakus turinčių daugybę lenkų, rusų, gudų, totorių, karaimų ir kitomis kalbomis kalbančių žmonių, kurie save pirmiausia siejo su LDK kultūros tradicija. Taigi litvakų kultūros, meno istorija, jos įnašas į lietuviškąją ir pasaulinę kultūrą yra viena istorija tarp daugybės kitų iš praeities gelmių iškylančių mūsų istorijos naratyvų. Pastaraisiais metais Lietuvoje pasirodo vis daugiau tyrinėjimų, kurių autoriai, atsisakydami romantinės istorijos vizijos, siekia plačiau, be etnocentrinių stereotipų, pažvelgti į Lietuvos kultūros istoriją, kurioje šalia etninių lietuvių dailės tradicijų gyvuoja ir kitų tautų kultūrinis įnašas. Pavėluotas šių problemų svarbos suvokimas itin nuostolingas mokslininkams, pasiryžusiems dirbti kultūros ir meno istorijos srityje. Didžioji dauguma žmonių, kurie galėjo suteikti reikšmingos informacijos, išėjo Anapilin, o didelė dalis vertingos archyvinės medžiagos dingo suiručių, karų, okupacijų, valstybinių sienų kaitos laikais.

Iš Anatano Andrijausko knygos „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“