Vasario 23 dieną Lietuvos žydų bendruomenėje įvyko penktasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“ su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu. Vakaro moto buvo Henri Poincaré frazė: „Abejoti viskuo ir tikėti viskuo – du vienodai patogūs sprendimai: ir vienas, ir kitas atpalaiduoja nuo būtinybės samprotauti.“ Pagrindinis renginio leitmotyvas buvo savęs atradimas kitur ir per kitus, per keliones, dialogus, susitikimus.
Kaip vienus svarbiausių L. Donskio pasaulėvoką formavusių asmenų filosofas minėjo savo tėvus medikus, kurie jam sukūrė tobulą vaikystės ir paauglystės pasaulį, kupiną muzikos, knygų, noro pažinti ir emocinio saugumo. Anot filosofo, savo tėvui jis be galo dėkingas, kad daugelį svarbiausių gyvenimo patirčių jis išgyveno subrendęs kaip asmenybė. Jau baigęs universitetą L. Donskis su tėvu išvyko į Ameriką aplankyti ten gyvenusių giminių. Kartą, jiems vaikštant po miestą, tėvas pagaliau prabilo apie skaudžiausią savo gyvenimo patirtį: Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo vienas iš dešimties Butrimonyse likusių gyvų žydų. Tuokart buvo nužudyta apie 2000 žydų, bet pavyko išgyventi filosofo seneliams, dėdei ir tėvui, kuris, tobulai kalbėjęs jidiš, niekuomet šia kalba nešnekėjo su sūnumi. Filosofą nepaprastai sukrėtė ši patirtis, tad jis tikina, kad jei tragišką šeimos istoriją būtų išgirdęs anksčiau, jo asmenybės formavimuisi tai būtų padarę nepataisomą žalą.
Jau ėmęs studijuoti doktorantūroje L. Donskis laimėjo stipendiją ir turėjo galimybę tobulintis bet kuriame JAV universitete. Filosofas sąmoningai pasirinko Dikinsono koledžą, kuriame sociologijos ir antropologijos skyriaus vedėju, sociologijos ir lyginamųjų civilizacijos studijų profesoriumi dirbo Vytautas Kavolis – viena autoritetingiausių L. Donskiui asmenybių. Kaip teigia pats filosofas, šio žmogaus įtaka buvo didžiulė – jis išmokė rašyti akademinį tekstą Amerikos žurnalams, bendraudamas su juo susipažino su A. Nyka-Niliūnu, A. Mackumi, V. Adamkumi, kitais žymiais išeivijos visuomenės veikėjais. Antras labai svarbus L. Donskiui žmogus buvo politologijos profesorius Aleksandras Štromas. L. Donskis jų draugystę apibūdina kaip moralinio veidrodžio efektą, kai vienas kitą tarsi papildo savybėmis, kurių neturi, bet randa kitame. Filosofas kalbėjo, kad geriausias jo gyvenimo draugas ir didysis kritikas yra jo žmona, kuri visada išklauso, esant reikalui kritikuoja, bet visada tai daro pelnytai ir pagrįstai.
Susitikimo metu vyko atvira diskusija apie lietuvių ir žydų santykius, svarstytos įvairios nepakantumo ir antisemitizmo apraiškos.
Šis susitikimas buvo ypatingas savo intelektualia atmosfera, kai diskursas – natūralus, betarpiškas, išgrynintas ir tikras – sujaudina iki širdies gelmių, tampa kiekvieno savastimi ir ima gyventi girdinčiųjų sąmonėje.