Sergejus Kanovičius
Visiškai neseniai Delfi.lt žiūrėjau ir vos laikiau ašaras, stebėdamas vieną iš publikuotų šių metų „Misija Sibiras” dalyvių filmuotų epizodų – interviu su šiandien jau į aštuntą dešimtį įkopusiais lietuviais, lietuviškai nebemokančiais, aiškinančiais, dėl kokių priežasčių jie, visą gyvenimą nugyvenę Sibire, nebemato nei prasmės, nei galimybių grįžti į Lietuvą – man buvo gaila dėl jų gyvenimo tragedijos, bet drauge aš džiaugiaus, kad jie – gyvi ir sveiki. Pamenu, kai mano vienas geriausių draugų poetas Liudvikas Jakimavičius ilgais vakarais savo sodyboje pasakodavo man apie jo šeimos patirtas skriaudas, kaip vieną gyvulinį vagoną su jo tėvais dalijosi vienišas žydų berniukas vardu Haris, kurį visi vadino Gariku. Kaip Joskė, tremties metus praleidęs kartu su Liudviko giminaičiais, vis siųsdavo iš tolimo Izraelio siuntinukus, kuriuose būdavo tirpios kavos ir kitų benumirštančios sovietų imperijos deficitų.
Aš Liudvikui pasakodavau apie mano kone visą išskerstą giminę. Mums abiem buvo graudu, mes abu užjautėme ir mėginome suprasti vienas kito skausmą ir dalijomės juo tol, kol mano skausmas ir širdgėla netapo jo skausmu, o jo ir jo giminės patirtos nuoskaudos – manosiomis. Jei ne Liudvikas, galbūt niekuomet nebūčiau parašęs:
Gintaras prie Laptevų jūros
Ten toli toli toli
Nematyti iš čia
Už kalnų už jūrių
Pamarėj ant kauburio
Rauda vienišas žmogus
Vienišius teisybės ieškotojas
Kasinėjo ko nepametęs
Ko neieškojęs surado
Šalta jūra skalauja
amžiną amžiną įšalą
baugštūs vaikystės sapnai
duokite duonos ir šilumos
dar truputėlį gimtinės
amžinas įšalas amžinas
dalį tėvynės įšaldęs
gedinčiam sūnui grąžina
mėlyną motinos skarą
ir toli toli nuėjusius
tėvo ledinius batus
pasibaigus poliarinei nakčiai
dosni Laptevų jūra
ant amžino sniego
išplauna prie kojų
gintarinius mamos karolius
Kai buvau šeštoje klasėje, perėjau, kaip ir šimtai kitų Lietuvos berniukų, atranką ir patekau į vieną gražiausių sovietmečio muzikos sambūrių – „Ąžuoliuko” chorą.
Praeis dar daug metų, kai sužinosiu, kad Balio Dvariono (laisvai šnekėjusio su mano tėvuku puikiausia jidiš kalba) „Kregždutės, kregždutės” mane ir dar šimtus kitų Lietuvos berniukų mokys dainuoti ir mums diriguos tas berniukas iš gyvulinio vagono – iš Gariko tapęs Haroldu Perelšteinu.
Ir vėl žiūriu tą interviu iš „Misija Sibiras”. Užduodu sau ir likimui makabrišką klausimą – na, kodėl, kodėl kartais geriau būti išprievartautam, sulaužytu likimu, bet gyvam. Gal todėl, kad gyvas žmogus kaip gėlė – stiebiasi gyvenimo link, mėgina atsitiesti bet kuriomis sąlygomis, net pačiomis nežmoniškiausiomis ir mėgina išlikti žmogumi. Todėl, kad iš jo, atėmę viską – Tėvynę, turtus ir šimtais metų statytą gyvenimą, neatėmė to, ką iš Lietuvoje likusių Gariko giminaičių atėmė visiems laikams – gyvybę.
Kaip norėčiau, kaip trokščiau nuvažiuoti į Panerius, į šimtus Lietuvos miestų, miestelių ir bažnytkaimių pamiškes su draugais, vienminčiais, su mikrofonu ir vaizdo kamera, pabelsti į samanas ir paimti iš jų visų interviu.
Ruda lygu raudona. Truputį. Šiek tiek. Nedaug. Genocidai buvo du. Genocido muziejuje, rašo viena autorė, yra baisu, Tuskulėnuose nužude net… nekaltų žmonių… Man kvailai atrodo šitas noras turėti „savo” genocidą. Nors imk ir „paskolink” iš to, kuris mano tėvą paliko be jokių giminių. Kiek daug žmonių, kurie skaičiuoja nužudytuosius, deda juos kaip svarsčius ant svarstyklių. Sveria. Kiek daug šiandieną mano brolių lietuvių, kurie, išgirdę žodį Holokaustas, mušasi į krūtinę ir sako – ne mes, ne mūsų atsakomybė.
Pažiūrėkit, skaitau, šitie lietuviai, nekošerni, tai „laisvos minties policininkai”, „minties talibanai”, „aktyviai viešoje erdvėje besireiškiantys kairieji” – ką jie sau leidžia, jie išdrįso pasakyti paprastą tiesą – ruda nelygu raudona. Šitos aksiomos negali priimti ir nepriims tie, kuriems tautinio patriotizmo piramidėje žūtbūt reikia to, „savojo”. Būtų įdomu stebėti du teisininkus, kurių vienas mėgina kitam įrodyti, kad išprievartavimas ir žmogžudystė yra vieno plauko nusikaltimai, todėl vienodai vertintini ir baustini vienodomis bausmėmis…
Vis skaitau – prie kryžiaus juos, prie kryžiaus – kiek akiplėšiškiau ar kiek atsargiau – bet – prie kryžiaus.
Ir ant svarstyklių, kurių vienoje pusėje guli kone visa išskersta mano giminė, kitos pusės jie prideda – kas ką – kas Lucasą (tarsi jo nuomonė yra galutinė, neskundžiama ir nekritikuotina), kas Rubiną, kas Stankerą, kas dar ką nors – pasitelkiamos net giminių, mačiusių sovietų nusikaltimų baisumus, akys suskaičiuojamos ir dedamos NKVD aukos. Tarsi nuo to skausmo svarstyklės išsilygintų ir būtų galima pasakyt – valio, ir mes, mes kaip jūs jau turime SAVO genocidą, todėl nelįskit su savo skausmais.
Mes, atleiskite, ir nelendame. Mes, žydai, apskritai nieko šia prasme nereikalaujame ir nieko neskaičiuojame, mes nerašome straipsnių su baisiais mūsų vienetais išgelbėtų ir išsigelbėjusių prisiminimų, nes tai būtų paprasčiausia spekuliacija. Mes gimėme PO TO – su neužgyjančia žaizda. Ir viso labo norėtume, kad bent iš mandagumo, jei ne iš elementarios žmoniškos atjautos nustotų vartę ir dėję ant svarstyklių mūsų aukas, jų atminimą. Tiesa, dar ant svarstyklių uždės Genocido aukų muziejų. Tą, kuriame mūsų skausmui, dėl politinių priežasčių, vietos neatsirado. Tetrūksta lentelės šiame pastate – „iki žydų genocido– 600 metrų”.
Ten, anot kai kurių veikėjų, galite rasti to, kito, jų, ne mūsų genocide. O šitas – mūsų. Jo nelieskit ir žydų čia nekaišiokit. GAM vadovai net atvirauja, kad jie sutarė su Tolerancijos centru ir Gaono muziejumi dėl naujoviškų natūrinių mainų – jie nerodo mūsų genocido, o mes – jų. Stebėtina? Kad tokie mainai tenkina Tolerancijos muziejaus vadovybę? Ir vėl kai kurių akimis svarstyklės išsilygina. Koktu. Skauda.
Po to pridės ant tų pačių svarstyklių Ruandą, Kambodžą (kažkodėl pamiršot paminėt), Sudaną, Katynę ir dar dešimtis „pavyzdžių, kuriais tarsi netiesiogiai, bet vis dėl to pasako – „š” tas jūsų “genocidas. Stankeras nėra įdomus kaip Stankeras. Stankeras yra šito ruda=raudona reiškinys ir logiškas produktas. Jis kaip Ažubalis apie pilietybę pasakė tai, ką daugelis šitoje „noriu savo genocido” isterijoje, daugelis iš tiesų galvoja. Kažkas ten, dvare, nusprendė, kad tautai ir jos patriotizmui reikia turėti „savo genocidą”. Tad kaip, nieko neįžeidžiant, nenuslepiant istorinių faktų, nesutikdamas sąžiningų žmonių pasipriešinimo, gali tikėtis, kad žydai šitą jų skausmo menkinimą sutiks ir priims adekvačiai. Neadekvatūs tie žydai. O gal ir adekvatūs. Juk, kai pagalvoji ir sau prisipažįsti, stebuklas, kad jų apskritai po tos mėsmalės išliko. Iš Panerių jie traukiniais negrįžo, iš dujų kamerų nevirto vėl gyvais vaikais ir nenugyveno to, kad ir sulaužyto stebuklo, gyvenimu vadinamo.
Aš neprieštarauju, kad bet kuri tauta, savo nelaimes vadintų taip, kaip ji to nori. Aš galiu su tuo nesutikti. Bet aš neturiu jokios moralinės teisės nurodinėti jai to nedaryti, dėti ant svarstyklių jos aukas ir tapti vienu iš daugelio, kuriems taip smagu verstis mirties buhalterija.
Aš tenoriu pagarbos nužudytiems žydams. Aš noriu pagarbos jų gelbėtojams lietuviams. Aš nenoriu, kad joks lietuvis šiandien muštųsi į krūtinę ir viešai ar privačiai deklaruotų „mea culpa”. Dėl to, kas buvo, nėra nei Jūsų, nei mūsų kaltės. Jūs, kaip ir aš, kaip mudu su Liudviku Jakimavičiumi, teturime vieną pareigą – įvertinti tai, kas buvo, tuo prisiimdami atsakomybę ne už mūsų nepadarytus nusikaltimus, o atsakomybę, kad mūsų vaikams ir jų vaikams nereikėtų rašyti gausių straipsnių ir verstis nedėkingu darbu – sverti svetimą skausmą. Amžiną atilsį mirusiems, Viešpatie, duok. Daugiau mums visiems – žydams ir lietuviams – nieko nereikia.
Ir nereikia kviesti vienų kitiems į Genocido aukų muziejus, į Panerius, ar į Aušvicą, jei neturime vidinio poreikio savyje užjausti ir atleisti – jokios ekskursijos nepadės. Esame mirties buhalterių turguje, kur vis dažniau už istorijos revizionizmo prekystalio girdėti balsas: „Pas mus daugiau!!! Šaunūs mūsų Savisaugos batalionai! Tegyvuoja LAF didvyriai!“
Mes negalėsime ištrinti iš istorijos, kad ir kaip paradoksalu būtų, to fakto, kad Lietuvos žydas gyvuliniame vagone pakeliui į Sibirą ir Lietuvoje likęs žydas lygių galimybių neturėjo ir negalėjo turėti.
Vienas traukinys 1941 metais su gyvuliniais vagonais judėjo Sibiro platybių link. Po kelerių metų iš Budapešto pajudėjo sąstatas su Vengrijos žydų vaikais. Vienas sustojo Uchtoj. Kitas sustojo Aušvice. Aš mėginau paimti iš tų vengrų vaikų interviu. Man, deja, nepavyko.
Aš nepaprastai dėkingas likimui, nepalikusiam Gariko Lietuvoje – „Ąžuoliukas” taip gražiai dainavo…
Visokie mėginimai diskutuoti su išskersta mano gimine man atrodo visiškai beprasmiški.
Michailas Bulgakovas sakė: „Rankraščiai nedega”. Lietuvos atveju Holokausto „rankraštis” neišdeginamas – jis parašytas mano gausios giminės krauju.
Tebūnie du genocidai, jei tik tai padėtų išbristi Lietuvai iš gilios tautinio identiteto krizės. Bet jei bus du genocidai, du muziejai ir du, o ne vienas skausmas ir viena, o ne dvi atsakomybės šiandienos ir rytdienos Lietuvai – skaitysime naujuosius stankerus, gūžčiosime pečiais ir vis stebėsimės – kaipgi taip yra, jog esame tokie silpni, kad net per dvi dešimtis laisvos minties, istorikų tyrimų metų, nesugebame susitarti dėl to, koks mūsų vienareikšmis santykis su Lietuvoje įvykusia tragedija, nušlavusia iš jos žemėlapio ištisą etnosą – neįtikėtina, kad ligi šiol diskutuojame „Nuomonių ringe”, „Sankirtose“. Aš masinėse kapavietėse esu įpratęs arba tylėt arba tyliai melstis. Ar paprasčiausiai negalime pripažinti, kad esame nesąžiningi sau ir kitiems?
Getas
Atėjome tūkstančiais
Išėjome tūkstančiais
Grįžom po viena
Raudojom visi
Kelių šimtų metų gešeftą
Vaikus ir talmudą
Paneriuose dėjo į krūvą
Ir paskutinisyk atsidusome
Graži tu mano brangi
Kunigaikščio vaikai
Kitądien garsiai skaitė
Ir Vilnius, ir Vilnius
Ir Vilnius galop turi getą.