Vilis Normanas. Apie holokaustą, istoriją klastojantį policijos istoriką ir masturbaciją
Vilis Normanas
Lietuvoje jau seniai nebuvo taip gausiai aptarinėjamo skandalo, koks kilo po vieno savaitraščio istoriko (?), dirbusio Vidaus reikalų ministerijoje, bandymų Holokaustą prilyginti legendai. Pats “istorikas”, žinoma, čia visai nesvarbus. Jeigu žmogus Niurnbergo procesą laiko farsu, tai reikia jį tik užjaust dėl protinės negalios.
Skandalas svarbus ne dėl straipsnio ar jo turinio. Straipsnis – perdaug kvailas, kad apie jį vertėtų kalbėti. Verta kalbėti apie reakcijas, kurias jis sukėlė. Pasirodo, Lietuvoje milijonų žmonių tragišką žūtį ne visi vertina neigiamai.
Tai supratęs ilgai negalėjau atsipeikėti. Rimtai? – savęs klausiau, kai skaičiau gausius infantilių patriotų rašinėlius naujienų portaluose, įvairius pasisakymus socialiniuose tinklapiuose ir kitose viešo teršimo vietose.
Taip, tikrai. Žinokite, kad čia – nieko tokio. Tauta, kuri per Antrą pasaulinį karą išnaikino 90 procentų čia gyvenusių žydų (220 000 iš 240 000) drąsiai pareiškia – Holokaustas mums nė motais, mes lietuviai – patriotai!
Iš pradžių nelabai supratau, prie ko tas Holokaustas ir patriotizmas. Buvau visai pamiršęs, kad šiais neva pažangiais laikais žmonės gyvena politinių mitų pasaulyje, kur nebūti patriotu reiškia ginti žydus, tai yra – išduoti tėvynę.
Juokinga? Man ne. Būtų juokinga, jei tai būtų anekdotas, bet tai absoliuti tiesa. Didžioji dalis lietuvių gyvena būtent tokiomis nuostatomis. Tokių pareiškimų esu girdėjęs iš visų visuomenės sluoksnių žmonių. Bet vis galvodavau – tai tik išimtys. Kol paaiškėja, kad tai – taisyklė.
Gal nuskambės groteskiškai, bet nesuprantu, kaip mūsų tauta užaugina tiek daug tobulų debilų? Na, būtų jie bent jau statybininkai, būtume pirmaujanti šalis pasaulyje pagal statybų apimtis. Bet ne – pirmaujam debilizmo gamyba.
Ginančių Holokausko, kaip legendos, ir Niurnbergo proceso, kaip farso, idėją atsirado nesuskaičiuojamai daug. Jie visi rado logiškų pateisinimų savo nuostatoms. Neva, vieni gynė VRM istoriką nuo žydų susidorojimo, kiti gynė teisę į laisvą žodį, treti tiesiog buvo prieš “visuotinį žydų samokslą”.
Kas šitoje istorijoje stebina? Tai visiškai apatiškas šalies žiniasklaidos elgesys žiauraus nusikaltimo akivaizdoje.
Taip, aš esu už laisvą žodį, ir manau, kad galima rašyti viską. Bet viena yra išsakyti savo nuomonę, o visai kas kita klastoti istoriją ir milijonus mirčių paversti farsu. Holokaustas nėra asmeninis kieno nors reikalas, todėl negali jo paversti savo fantazijų kūriniu.
Lietuvos žiniasklaida iš esmės liko kurčia šiai istorijai. Lietuvos žiniasklaidai apskritai nusispjaut, kas, ką ir kodėl rašo. Kokia visuomenė – tokia ir žiniasklaida. Tai veidrodis. Matote save – matote žydų niekinimą, ir šypseną, norą įžeisti, paniekinti, įskaudinti, matote, kaip susiraukiate, jei kas nors pasako, kad tai ne visai normalu, tada matote, kaip pradedate niurzgėti apie žydų sąmokslą ir t.t. Nematote tik vieno – logikos. Vien instinktai.
Tokie teiginiai neišsprūsta ir nebūna korektūros klaidos. Jie dėsningi. Ir jais siekiama labai aiškaus tikslo – dėmesio, populiarumo, žodžiu, prieš savo mirtį kai kurie žurnalai dar trokšta patys save patenkinti bent jau tokiu būdu.
O moralė? Etika? Sąžinė? Nė už centą! Įdomu, kaip jaustųsi lietuviai, jeigu kas nors pasakytų, kad Sausio 13-oji buvo karnavalas? Nejuokinga? O kodėl? Čia juk tiek nedaug žmonių žuvo, gal surengiam kokį balių? Ta proga, kad mums nusispjaut į bet kokias vertybes?
Pasilinksminkim. Juk tam čia ir susirinkom.
Kalbant apie laisvą žodį, labiausiai nustebino tai, kad jo gynėjai nesiėmė savo misijos – kovoti už tiesą žodžiu.
N.Vasiliauskaitė iš karto pasiūlė kelti baudžiamąją bylą. Ir ką tai pakeis? Kaip filosofė panelė turėtų žinoti, kad vieno idioto įkalinimas suteiks nepaprastą malonumą tūkstančiams norinčių ko nors neapkęsti. Neapykantos forma, atrodo, lietuviams nėra svarbi. Kiti inlektualai iš karo puolė į kraštutinumus ir supainioję emocijas su racionalumu čia įžvelgė didelę tragediją. Tragedija, mielieji, yra ne žydų klausimas. Tragedija čia yra tai, kaip gera lietuviams nekęsti.
Koks skirtumas ko nekęsti? Jokio. Čia ir yra problema – ši tauta niekaip neišsigydo Oidipo komplekso ir savo kraštutiniu nacionalizmu stengiasi patirti pilnatvės jausmą. Nepavyks. Net naciams atsibodo šita pasaka.
Tenkinti save, žinoma, yra malonu ir sveika. Kurstyti aistras, kiršinti, neapkęsti – smagus laisvalaikio užsiėmimas. Bet visada, kai kalbama apie savęs tenkinimą, norisi paklausti – ar tikrai jums nesinori ieškoti kitų laisvalaikio praleidimo būdų? Ar nesinori ieškoti alternatyvų savo siaurai pasaulėžiūrai? Ar nesinori iš esmės pažinti pasaulį ir suprasti, kad žydai yra tokie pat žmonės, kaip lietuviai, kad jie dar ir labiausiai istorijoje nukentėjusi tauta?
Nesinori nieko naujo sužinoti? Norisi ir toliau rašyti savo debiliškus komentarus (man galite nerašyti – neskaitau)?
Jei nesinori nieko keisti ir labai patinka murdytis savo mėšle, eikite į komentarų skiltį ir pasakokite apie žydų sąmokslą, apie tai, kad kolchozus žydai išdraskė, žmonėms širdis suplėšė, kad kai griuvo bankai, tai vienas žydas irgi tame dalyvavo, pasakokite – jus kažkas perskaitys, pajusite nedidelį Kito malonumą, pasijusite socialiai integruoti.
Ką gi, masturbuokitės tokiu būdu – nieko daugiau, atrodo, ir nesugebate.