Dovid Katz

Pirmąsyk Nepriklausomoje Lietuvoje neseniai viešajame diskurse paneigtas Holokausto (Shoah) buvimas. Tai žurnale „Veidas“ padarė Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, istorikas Petras Stankeras. Įdomi detalė – P. Stankero sesuo yra ištekėjusi už žydo ir gyvena Izraelyje.

Ar antisemitizmas Lietuvoje įgauna naują galią? Kokie dabar lietuvių ir žydų santykiai? Galbūt yra kažkas latentiško, apie ką bijome garsiai prasitarti?

Apie tai kalbinu Litvakų studijų instituto vadovą prof. Dovidą Katzą (g. 1956). Jis 11 metų (1999-2010) dėstė jidiš kalbą Vilniaus universitete, išleido nemažai solidžių knygų apie Lietuvos žydus anglų kalba: „Words on Fire: The Unfinished Story of Yiddish“ (2007), „Lithuanian Jewish Culture“ (2010) ir kt. D. Katzo minčių galime rasti jo tinklalapiuose www.DovidKatz.net ir www.HolocaustInTheBaltics.com. D.Katzas – žymaus jidiš kalba rašiusio poeto, Švenčionyse gimusio Menke Katz‘o (1906-1991) sūnus. Norėčiau pakalbėti su Jumis apie žydų ir lietuvių tarpusavio santykius. Išleidote nuostabią knygą „Lithuanian Jewish Culture“, kurioje atskleidžiama daug dalykų apie žydų gyvenimą Lietuvoje ir greta jos. Kaip manote, kada lietuviai tapo antisemitais? XIX, XX amžiuje, o gal dar anksčiau? Ačiū už gerus žodžius. Daugiau kaip 600 metų Lietuva neabejotinai geriausiai toleravo žydų mažumą, kuri turi savo palikimą nuo LDK laikų. Ši tolerancija Kitam, būdinga multiteistinėms imperijoms, neaplenkė ir Lietuvos ir truko šimtus metų netgi po oficialaus krikščionybės priėmimo. Tačiau kalbame ne tik apie religiją, turėdami galvoje šimtmečius, kai vakarų ir centrinė Europa skendo kraujyje dėl religinių skirtumų. Nuo Gedimino ir Vytauto laikų iki XX amžiaus Lietuva buvo šviesus pavyzdys, kaip reikia kurti daugiakultūrę visuomenę, kurioje skirtingumas yra tapęs norma. Netgi tarpukario Lietuvoje, kurioje buvo daug problemų ir liūdnų antisemitiškų išpuolių, tolerancijos ir neprievartos rodiklis buvo bene geriausias visoje Rytų Europoje.

Todėl kalbėdami apie nūdieną, šių dalykų turime nepamiršti.

Tai iš kur atsirado antisemitizmas taikioje daugiakultūrėje Lietuvoje? Juk žydai ir lietuviai anksčiau gerai sugyvendavo.

Žinoma, nuodus užleido 4-ojo dešimtmečio hitleristinė propaganda iš Vokietijos ir Austrijos, kuri pasklido po visą Rytų Europą, padėdama pagrindus naujam ir ypač piktam antisemitizmo virusui, kokio iki tol nebuvo buvę. Sovietų okupacijos 1940 metais išvakarėse hitleristiniai elementai galėjo reikšti savo nuodus į plačias gyventojų gretas, ypač antį apie tai, kad visi žydai esą komunistai. Realiame gyvenime tai nebuvo paremta žydų kiekiu tarp komunistinių vadų (lietuvių tarp jų buvo kur kas daugiau) ar ištremtųjų (žydai, daugelis kurių turėjo nedideles parduotuves, buvo deportuoti į Sibirą kur kas didesniu santykius – ne absoliučiais skaičiais, o būtent santykiu – nei lietuviai.

Taigi iš kur visa tai? Juk didžioji dauguma žydų nekentė komunizmo (kuris ribojo jų religinę, kultūrinę, komercinę ir kitas laisves). Lietuviškasis Holokaustas prasidėjo per pirmasias Hitlerio atakos prieš Sovietų Sąjungą valandas, 1941 m. birželio 22 d. Barbariškos atakos prieš nekaltus žydų civilius, kurie neturėjo nieko bendra su komunizmu (daugelis jų buvo jaunos moterys ir seni rabinai), buvo vykdomos Lietuvos „nacionalistų“, „patriotų“, „sukilėlių“, LAF pajėgų, baltaraiščių, kurie šį Holokaustą vykdė dešimtyse vietų iki tol, kol atvyko vokiečiai ir okupavo šalį. Lieutvoje vokiečiai greitai pakeitė pavienius žiaurumus organizuota visos žydų populiacijos žudymo mašina. Kaip ir Latvijoje, prie žudikų prisijungė tūkstančiai entuziastingų savanorių.

Dabar, net paėmus kontroversiškąjį lietuvių žydšaudžių maksimumą, kurį pateikia Lietuvos žydų asociacija Izraelyje (23 000), tai vis dėlto yra mažiau nei vienas procentas lietuvių. Todėl niekada, o niekada Lietuvos žmonės neturi būti kaltinami, ir niekada neturime pamiršti didžiulės drąsos tų šimtų ir tūkstančių lietuvių, kurie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis, kad išgelbėtų kaimynus tokioje aplinkoje, kuri buvo rizikingiausia visoje Europoje.

Taigi, dangau apsaugok, tai nėra joks kaltinimas lietuviams. Kalbant apie nūdieną, reikia paklausti: kada Baltijos šalių visuomenės elitas (valdžia, akademinė visuomenė, žiniasklaida ir kt.) pradės kalbėti apie šį liūdną istorijos epizodą sąžiningai? Juk taip jau padaryta Vokietijoje, Austrijoje ir daug kur kitur. Ar galime sulyginti nacių ir sovietų nusikaltimus? Sovietų laikai buvo baisūs, tačiau tai – atskira tema; raudona spalva nėra tolygi rudai. Lietuvos Holokaustas buvo neįtikėtinai baisus (išžudyti 95 proc. Lietuvos žydų – tai didžiausias procentas Europoje). Sveikinu puikų Lietuvos filosofą Leonidą Donskį, kurio 2009 m. esė apie genocidą jau tapo klasika ir smarkiai prisidėjo prie dabartinių Lietuvos intelektualų diskusijos peraugimo į tarptautinį diskursą.

Biblijoje sakoma, kad žydai – išrinktoji tauta. Galbūt todėl žydų taip nekenčiama? Iš pavydo?

Senajame Testamente rašoma, jog senovės hebrajai – Dievo išrinktoji tauta, tačiau nėra ypatingai talentingų ar kvailų žmonių, taip pat kaip nėra dorybingų ir blogų rasių. Žinoma, istorinės aplinkybės padeda žmonėms susikoncentruoti ties tam tikrais dalykais. Būdami nedidele ir silpna, smarkiai išblaškyta mažuma jau kelis tūkstančius metus, žydų tauta susikoncentravo ties intelektualiniais, religiniais, kultūriniais siekiais. Žydai mano, jog mokymasis, išsilavinimas yra svarbiausias visuomenės pasiekimas.

Ar egzistuoja dialogo centrai, kuriuose žydų ir lietuvių tautybių žmonės galėtų artimiau pasikalbėti?

Taip, buvo keli tokie centrai Vilniuje, tačiau vyriausybė įsikišo ir juos panaikino. 2009 metais kartu su profesoriumi Mikhailu Iossel‘iu iš Concordia universiteto Montrealyje, Kanadoje, Vilniuje pradėjau naujo Litvakų studijų instituto veiklą. Kartu su Lietuvos žydų bendruomene rengiame seminarus, kuriuose apsilanko ir lietuviai, ir žydai, jie diskutuoja, draugauja.

Ar Vilnius ir Lietuva sugebės įveikti dabartinę žemyn besisukančią spiralę, priklauso nuo žmonių, esančių valdžioje.

Mindaugas Peleckis

Dovid Katz

Fotografija: Ida Olniansky