Zigmas Vitkus. Žydų genocido atminimo dienai
Masinių žydų žudynių kapavietę Dargonių miške, prie Semeliškių, ant Strėvos krantų, tūlas atrastų už dviejų kilometrų nuo miestelio centro. Atvykęs nuo Trakų pusės, jis prie seniūnijos pastato turėtų sukti dešinėn ir važiuoti žvyrkeliu tiesiai. Nežinia, ar šis kelias egzistavo tada, 1941-ųjų rudenį, gali būti, kad juos atvedė kitu, atvingiuojančiu iš kairės, tačiau čia turbūt tas, senasis.
Pavažiavus keletą šimtų metrų į pušyną, kairėje kelio pusėje, matyti juodo akmens stulpelis: „Holokausto aukų kapavietė“. Nurodytas ir atstumas – 160 metrų. Einantįjį takeliu maloniai šildo vidudienio saulė, gaivina drungnas vėjas. Tykiai ošia pušys, o danguje, kaip įprasta ankstyvam rudeniui, atsidavę šiltašaltėms oro srovėms ratus suka suopiai. Jų gailus klyksmas teikia dangui neįtikėtinos gelmės ir lenkia stebėtojo širdį į sentimentalumą.
Tą pačią dieną kaip ši, prieš 69-erius metus, Semeliškių, Vievio ir dalis Žaslių žydų, iš viso devyni šimtai šešiasdešimt du žmonės, jau buvo uždaryti Semeliškių gete. (Namas prie pat bažnyčios, kuriame buvo laikomi žmonės prieš sušaudymą, tebestovi.) Iš jų – du šimtai šešiasdešimt vienas iš Semeliškių. Dar 1941-ųjų metų liepos 21 dieną, vietos vokiečių komendatui įsakius, jie buvo priversti sudaryti bendruomenės tarybą efektyviau įgyvendinti nacių ir vietos valdžios potvarkius.
Žudynėms pasiruošti prireikė dviejų savaičių. Anot istoriko dr. Arūno Bubnio, pirmosiomis spalio dienomis į miestelį sunkvežimiu iš Vilniaus atvyko 20–30 saugumo policijos ir SD ypatingojo būrio policininkų. Į Semeliškes lengvuoju automobiliu atvykęs ir vienas vokietis. Kartu su valsčiaus viršaičiu ir policijos viršininku jie nuvažiavo apžiūrėti būsimos žudynių vietos. Ji buvo parinkta už maždaug dviejų kilometrų nuo Semeliškių, Trakų link, prie ežero. Nors duobė jau buvo iškasta, vokiečiui parinkta vieta nepatiko, ir jis liepė iškasti naują duobę – Dargonių miško pakraštyje.
Ar Lietuvos vaikai mokomi taip, kad holokaustas ir jo refleksija kartu su pasakojimu apie sovietinę okupaciją nuo vaikystės taptų neatsiejama jų istorinės atminties dalimi?
Devyni šimtai devyniasdešimt du žmonės buvo sušaudyti spalio 6 dieną. Dr. A. Bubnio duomenimis, getą saugoję Semeliškių, Vievio, Žiežmarių policininkai ryte pradėjo varyti žydus į šaudymo vietą (dalis bruko, kuriuo jie buvo varomi, išliko; juo nuo trikampės miesto aikštės gali nueiti beveik iki pat bažnyčios). Kita dalis buvo paskirta eiti sargybą aplink duobę. Iš pradžių žmonės buvo suguldyti prie duobės. Po to nedideles jų grupes atvesdavo prie duobės ir sušaudydavo. Žudynės truko kelias valandas. Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvai Karlas Jageris savo viršininkams raportavo, jog Semeliškėse tądien likviduoti du šimtai trylika vyrų, trys šimtai penkiasdešimt devynios moterys ir trys šimtai devyniasdešimt vaikų.
Lietuvoje tokių vietų kaip ši – šimtai. Jose užkasti daugiau nei šimtas trisdešimt tūkstančių Lietuvos piliečių, nacių ir jų padėjėjų lietuvių nužudytų nuo 1941-ųjų birželio iki tų pačių metų lapkričio. Būtent šiuo laikotarpiu buvo sunakinti visi Lietuvos provincijos žydai. Vėliausios žudynės įvykdytos 1941-ųjų lapkričio 15 dieną Vilkaviškyje. Po mažiau nei poros metų nutrūko ir šimtametė visos žydų bendruomenės Lietuvoje istorija. Tądien, 1943-ųjų rugsėjo 23-iąją, naciai galutinai sunaikino Vilniaus getą.
Stovėdamas prie buvusias duobes juosiančios tvorelės, bandžiau prisiminti, kada pirmą kartą mane palietė holokausto tema. Mokykloje, kiek pamenu, ji man nerūpėjo, nors domėjausi XX amžiaus istorija. Neakcentavo jos ir mokytojai. Atrodytų, paradoksalu, tačiau pirmaisiais istorijos studijų metais universitete, kai buvo dėstoma Naujųjų laikų istorija, šią temą taip pat aplenkė. Daugiau pasakojo visokių saldofoniškų dalykėlių. (Vėliau, matyt, prie jos priartėta per meną – kiną ir poeziją.) Klausiau savęs: o kaipgi yra šiandien? Ar šiam klausimui Lietuvos ugdymo įstaigose pakanka dėmesio? Ar vaikams (daugiau galvojau apie pradinukus) pasakojama apie tuos šimtus tūkstančių nužudytų Lietuvos žmonių? Ar mokomi jie taip, kad šis laikotarpis ir jo refleksija kartu su pasakojimu apie sovietinę okupaciją nuo vaikystės taptų neatsiejama jų istorinės atminties dalimi?
Štai daugelis vokiečių jaunimo bent kartą gyvenime nuvyksta į Osvencimą ar kokią nors kitą anksčiau buvusią nacių koncentracijos stovyklą, kad susipažintų su savo tautos praeities šešėliais. Panaši praktika, turint galvoje sunkią mums atitekusią to laikotarpio atminimo naštą, galėtų tapti norma ir Lietuvoje. Galbūt taip pavyktų sudaryti prielaidas pamažu atsikratyti daugeliui mūsų vis dar instinktyvios „jie – mus, mes – juos“ teorijos ir įvairaus su holokaustu susijusio racionalizavimo?
Galų gale leidau sau pasvajoti ir apie didesnį tėvų indėlį istoriniam vaiko auklėjimui. Tėvai, atsivedantys savo vaikus prie holokausto aukų kapų ir pasakojantys apie tai, kas vyko Europoje tais gūdžiais metais – toks idealas iškilo man prieš akis toje saulės nušviestoje Dargionių miško aikštelėje, prie Semeliškių, po 69-erių metų, likus 18-kai simbolinių dienų iki sušaudymo ir mažiau nei dvejiems metams iki rugsėjo 23-iosios – Vilniaus geto sunaikinimo dienos. Beje, kodėl reikėtų manyti, kad būtent tėvai atves savo vaikus? Gali įvykti ir atvirkščiai. Tai netgi labiau tikėtina.