Maca

Pesach – tai šventė, simbolizuojanti žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės ir laisvės atgavimą. Šventės prasmė yra šio ypatingai žydams svarbaus įvykio prisiminimas, kurį būtina perduoti iš kartos į kartą, laikantis griežto šventinės tvarkos (seder) ritualo, kuris suponuoja, kad šis įvykis būtų ne tik prisimenamas, bet kad kiekvienas šventėje dalyvaujantis pats pasijustų tarsi išėjęs iš Egipto.

Pesach švenčiama pavasarį gamtos atgimimo metu, todėl ji yra įvardijama ir kaip pavasario pradžią simbolizuojanti šventė. Ji prasideda penkioliktąją žydų kalendoriaus Nissan mėnesio dieną ir trunka savaitę. Tačiau šios dvi šventės sampratos tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes gamtos atgimimas po žiemos panašus į žydų tautos atgimimą, atgavus laisvę.

Toroje Pesach šventė vadinama chag gamacot – „macų šventė“. Maca turi ir dar vieną pavadinimą lechem oni – „praradimų duona“. Tai kieta, sausa duona, valgoma vergų, vietoje šviežios ir minkštos duonos, kurią valgo laisvas žmogus. Bet maca vadinama dar ir lechem cherut – „laisvės duona“. Tokią duoną kepė žydai, kuomet ruošėsi skubiam išėjimui iš Egipto, nes jie neturėjo laiko laukti, kol mielinė tešla bus tinkama duonos kepimui. Žydai bijojo, kad faraonas gali persigalvoti ir neišleisti jų iš Egipto.

Žydai Egipte

Žydų protėvis Jakovas ir jo žmona Rachelė susilaukė sūnaus Josifo. Jakovas turėjo ir kitų sūnų, tačiau Josifą mylėjo labiausiai. Tai sąlygojo brolių pavydą ir priešiškumą jo atžvilgiu. Dar didesnio brolių priešiškumo Josifas susilaukė papasakojęs jiems savo sapną, kuriame regėjo, kaip broliai jam lenkiasi. Tuomet jie nusprendė nužudyti Josifą. Tačiau Rubenas brolius sulaikė, o Judas įkalbėjo verčiau Josifą parduoti į vergiją.

Taigi Josifas buvo nupirktas ir išgabentas Egiptą, o broliai pasakė tėvui, kad jį sudraskė žvėrys. Egipte Josifą nupirko aukštas pareigūnas Putifaras ir paskyrė jį rūmų prievaizdu. Putifaro žmona apkaltino Josifą, kad jis norėjęs ją išžaginti Dėl šio kaltinimo Josifas buvo įkalintas. Kalėjime jis sugebėjo išaiškinti vyriausiajam Egipto faraono taurininkui ir kepėjui jų sapnus. Praėjus dvejiems metams faraonas susapnavo sapną, tačiau niekaip negalėjo suprasti jo reikšmės. Sapno nesugebėję išaiškinti ir faraono žyniai. Taurininkas prisiminė Josifą, ir faraonas liepė pakviesti jį į rūmus. Josifas pasakė, kad Egipto laukia septyneri derliaus metai, po kurių seks septyneri bado metai ir patarė paskirti Egiptui sumanų valdytoją. Juo faraonas paskyrė Josifą ir pavedė jam ruošti maisto atsargas. Josifo sumaniai paskirstytos maisto atsargos padėjo egiptiečiams išgyventi nederliaus laikotarpį. Taip jis nusipelnė faraono pagarbos ir pasitikėjimo.

Kilus badui Kanaano žemėje Jakovas pasiuntė sūnus į Egiptą nupirkti grūdų. Ten jie sutiko Josifą, tačiau jis apsimetė jų nepažįstantis. Josifas pasakė, kad juos laiko šnipais ir liepė atvesti jauniausią jų brolį Benjaminą, kas šis patvirtintų jų žodžius. Paskui jis dar išbandė brolius, norėdamas sužinoti, ar jie bus tokie pat žiaurūs Benjaminui, kokie buvo jam. Pamatęs, kad jie nuoširdžiai rūpinasi broliu pasakė, kas esąs, ir pakvietė tėvą, savo brolius bei jų šeimas apsigyventi Egipte. Tai reiškė geresnės žemės ir maisto turėjimą. Taip pat pagarbos bei saugumo užtikrinimą, nežiūrinti į tai, kad jie bus svetimšaliai. Broliai priėmė Josifo pasiūlymą ir kartu su tėvu bei šeimomis persikėlė į Egiptą.

Praėjus keliems šimtmečiams po Josifo mirties, žydų padėtis Egipte darėsi vis sudėtingesnė. Faraonas laikė juos svetimšaliais ir nevertais jokios pagarbos, todėl žydai buvo paversti vergais. Gyvendami priespaudoje ir kančioje žydai buvo praradę bet kokią geresnio gyvenimo viltį. Viltį sugrąžino ypatingas įvykis. Dievas vienam iš žydų vyrų – Mozei nurodė, pasipriešinti faraonui ir užstoti nelaimingus vergus. Tačiau jo misija neapsiribojo tik tuo. Mozė turėjo apjungti nusivylusius vergus ir išvesti juos iš Egipto į laisvę. Jis turėjo vesti žydus į žemę, kuri buvo pažadėta jų protėviui Abraomui. Tuomet Mozė kreipėsi į faraoną, kad šis leistų žydams išeiti iš Egipto, tačiau faraonas nesutiko. Dėl šio faraono poelgio Dievas nubaudė egiptiečius dešimčia bausmių. Tora sako, kad Aukščiausiasis nubaudė egiptiečius dešimčia bausmių už faraono atsisakymą paleisti Izraelio sūnus. Paskutinė iš bausmių buvo netikėta egiptiečių pirmagimių mirtis. Nebuvo nė vienų egiptiečių namų, kuriuose pirmagimis būtų likęs gyvas.

Pagrindinis šventės pavadinimas Pesach yra verčiamas „praėjo pro šalį“ ir primena dešimtąją egiptiečiams skirtą bausmę, kai buvo išžudyti Egipto pirmagimiai, o pro žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, praėjo mirties angelas, nepalietęs jų gyventojų. Kaip tik po šios bausmės faraonas skubiai sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o aukos vardas buvo Pesach.

Pasiruošimas Pesach šventei

Pesach šventės metu ne tik draudžiama valgyti gaminius iš mielinių galinių, bet ir apskritai turėti jų namuose. Todėl prieš šventę būtina susitvarkyti namus taip, kad juose neliktų mielinių gaminių bei jų likučių.

Ypatingas dėmesys skiriamas indams. Šventės metu negalima naudoti indų, iš kurių valgoma ištisus metus, nes manoma, kad net ir išplautuose induose vis tiek lieka raugintų gaminių pėdsakų. Todėl beveik visi turi atskirus indus, skirtus Pesach šventei. Jeigu kartais neturima atskirų indų, tuomet galima naudoti ir tuos, kurie naudojami kasdien, tačiau jie turi būti išplauti tinkamu būdu. Vienas iš būdų –  išplauti indus verdančiame vandenyje. Jeigu indai stikliniai, jie užmerkiami kambario temperatūros vandenyje ir laikomi tris dienas, kasdien pakeičiant vandenį.

Pesach šventimo tvarka (seder)

Pesach švenčiama septynias dienas. Gyvenantys diasporoje švenčia aštuonias dienas. Pirmą ir paskutinę šventės dieną draudžiama dirbti ir kur nors važiuoti, tačiau leidžiama virti valgį ant ugnies, uždegtos šventės pradžioje. Penkios dienos, skiriančios pirmą ir paskutinę šventės dienas, vadinasi chol gamoed – „kasdienės šventės dienos“. Šiomis dienomis leidžiama dirbti, tačiau dirbti tik tuos darbus, kurie būtini šventės ritualo išpildymui. Taip pat leidžiama dirbti tuos darbus, kurių neatlikus bus neišvengta nuostolių.

Pesach – tai šeimos šventė, kuri pradedama švęsti vakare. Sėdint prie šventinio stalo pasakojama apie tai, kaip Jakovo sūnūs su savo šeimomis atsirado Egipte, kas vyko su jų protėviais šioje šalyje bei apie tai, kaip jų protėviai išėjo iš Egipto ir tapo laisvi.

Šventinis stalas padengiamas balta ar kita puošnia staltiese. Prieš kiekvieną šventės dalyvį pastatoma taurė vynui, nes kiekvienas suaugęs šeimos narys šventinio vakaro metu privalo išgerti keturias taures vyno. Suaugusieji geria saldų raudoną vyną, vaikai geria vynuogių sultis. Taip pat pastatoma didelė taurė vyno pranašui Eljahu, nes manoma, kad šventinę naktį jis apsilanko kiekvienoje žydų šeimoje. Taip pat ant stalo padedama keara – ypatingos formos lėkštė, ant kurios dedamas įvairaus pobūdžio maistas, simbolizuojantis žydų gyvenimą Egipte, bei išėjimą iš jo. Tai :

• Zroa – keptas avienos arba vištienos gabalėlis su kaulu, primenantis auką, kuri buvo aukojama Šventykloje. Taip pat tai yra nuoroda į stiprią Dievo ranką, išvedusią žydus iš Egipto.
• Beica (kietai virtas kiaušinis) – ši auka Šventykloje buvo aukojama Pesach, Šavuot ir Sukot švenčių metu. Tai simbolizuoja žydų tautą, kuri po kiekvienos nelaimės darosi vis tvirtesnė ir ištvermingesnė. Kietai virtas kiaušinis primena žydams vieną skaudžiausių įvykių – Šventyklos sugriovimą. Valgant kiaušinį jis mirkomas sūriame vandenyje, taip prisimenant žydų ašaras, pralietas nelaisvės metu.
• Maror – kokia nors valgoma karti žolė. Ji primena apie protėvių kančias Egipto vergovėje.
• Charoset – trinta masė, kuri pagaminta iš riešutų ir obuolių. Ši trinta masė vizualiai panaši į molį, iš kurio egiptiečiai vertė žydus gaminti plytas ir iš jų statyti miestus.
• Karpas – tai įvairios daržovės, pavyzdžiui, virta bulvė, ridikėlis, morka. Prieš valgant daržovę, būtina ją pamirkyti sūriame vandenyje bei pasakyti palaiminimą Žemės Kūrėjui.
• Chazeret – trinti krienai (galiama dėti ir netrintus), kurie taip primena žydų vargus egiptiečių vergovėje. Chazeretas valgomas kartu su maca. Taip prisimenamas vienas iš Izraelio išminčių Hilelis, kuris valgė taip, kaip buvo valgoma maca ir maroras tais laikais, kai egzistavo Šventykla.

Po kearos arba šalia jos padedami trys macos paplotėliai, šalia jų servetėlė, kurioje vėliau bus paslėptas afikomanas (macos gabalėlis). Šie trys macos paplotėliai vadinami kohen, levi ir israel. Jie simbolizuoja tris žydų tautos „sluoksnius“.

Šventės tvarką prižiūri ir veda šeimos galva. Šventės pradžioje jis atlieka kiduša (pilant į taurę vyną yra perpilama per kraštus, kas simbolizuoja palaiminimo perteklių). Tai pirma vyno taurė iš keturių, kurias būtina išgerti. Po to jis pakelia keara ir macą bei su visais šventės dalyviais sako: „Štai vargo duona kurią valgė mūsų tėvai egiptiečių vergovėje. Kiekvienas, kuris alkanas tegul ateina ir valgo; kiekvienas, kuris turi poreikį tegul ateina ir švenčia Pesach“. . [1]
Atlikus kiduša visi šventės dalyviai eina nusiplauti rankų. Prie stalo lieka sėdėti tik šeimos galva, kuriam atnešamas vanduo, kad jis taip pat galėtų nusiplauti rankas. Nusiplovus rankas visi dalyvaujantys šventėje mirko karpasa sūriame vandenyje arba charosete. Šis veiksmas lydimas šių žodžių : „Dieve Palaimintojau mūsų, Tu žemės Kūrėjas ir Valdytojas.“[2]

Po karpaso šeimos galva paima vidurinį macos paplotėlį, perlaužia jį į dvi nelygias dalis. Didesnę dalį jis susuka į servetėlę ir paslepia. Ši dalis skirta afikomanui. Mažesnė dalis yra padedama atgal tarp dviejų macos paplotėlių. Po to šventės vedantysis pakelia keara taip, kad visi ją galėtų matyti ir pradeda skaityti „Agada“ – knyga, kurioje aprašyta žydų istorija Egipte ir išėjimas iš jo, kad ateities kartos prisimintų ir minėtų šį reikšmingą įvykį.

Prieš pradėdamas skaityti jis sako: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir papasakoti apie išėjimą iš Egipto.“[3] Perskaitęs istoriją apie žydų išėjimą iš Egipto, šeimos galva atneša vandenį, kad šventės dalyviai dar kartą nusiplautų rankas. Plaunant rankas ištariami šie žodžiai : „Dieve Palaimintojau mūsų. Tu apšvietei mus Savo įstatymais ir liepei mums plauti rankas.“[4] Nusiplovus rankas šventės vedantysis pakelia tris macos paplotėlius ir sako: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir valgyti macą. Dieve Palaimintojau mūsų duonos iš žemės Augintojau.“[5]

Po šių žodžių šeimos galva paima viršutinį macos paplotėlį ir dalį likusio vidurinio bei sako šiuos žodžius: „Visagali Dieve Palaimintojau mūsų, Tu apšvietei mus savo įstatymais ir liepei valgyti maca.“[6] Po macos valgymo šventės vedantysis paima marora mirko jį charosete sakydamas: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir valgyti marora. Visagali Dieve Palaimintojau mūsų Tu apšvietei mus savo įstatymais ir liepei valgyti marora.“[7]

Suvalgius marora imamas apatinis trečias macos paplotėlis. Kiekvienas nuo macos paplotėlio atsilaužia po du gabalėlius. Ant vieno tepamas chazeretas, kitu gabalėliu uždengiama bei tariami šie žodžiai: „Šventyklos prisiminimui, kaip darė Hilelis. Taip darė Hilelis kuomet egzistavo Šventykla: dėjo (pesacho aukos mėsą) maca ir marora ir valgė visa tai kartu, kad išpildytų tai kas prisakyta Toros: „Su maca ir karčiomis žolėmis tegul valgo ją  (pesacho aukos mėsą).“[8]

Po to valgomas kietai virtas kiaušinis, pamirkant jį sūriame vandenyje. Suvalgius kiaušinį, geriamas vynas. Tuomet šeimos galva paima afikomana, kurį jis paslėpė šventės pradžioje, padalina jį į dalis ir sako: „Štai aš galiu išpildyti priesaką ir valgyti afikomaną.“[9] Afikomanas valgomas prieš tai, kai bus pradėta skaityti „Birkat amazon“. Pripildoma trečia vyno taurė ir pradedama skaityti „Birkat amazon“. Šventinė naktis užbaigiama pripildat ketvirtą taurę vyno ir „Galel“ skaitymu, kuomet prisimenami Dievo padaryti stebuklai tuo metu, kai žydai išėjo iš Egipto.

Aneta Rostovskytė

_____________________
Rekomenduojama literatūra:

1. Пасхальнаяа Агада, Иерусалим, „Сифрият Бейт – Эль“,1996.

2. Пасхальнаяа Агада, Иерусалим, „Авида“, 2001.

3. Блу Гринбер, Традиционный еврейскй дом, Москва, Мосты культуры, 2002.

4. Песах, Еврейское Агенство Израля.

[1]  Песах, Еврейское Агенство Израиля,  p. 39

[2]  Ten pat , p. 54

[3]  Ten pat , p. 54

[4] Ten pat , p. 72

[5] Ten pat , p .73

[6] Ten pat , p. 73

[7] Ten pat , p. 74

[8] Ten pat , p. 74

[9] Ten pat , p. 75