Žydų genocidas
Viena iš priežasčių, dėl kurių oficialios Antrojo pasaulinio karo pabaigos negaliu laikyti švente, – tai košmariškas, mažai kieno iki galo suvoktas tautų karo rezultatas. Pagal to karo rezultatus, „Rytų Europos tautų šeimoje“ viena iš jų pranyko. Visam laikui ir negrįžtamai.
Tautos neatsiranda iš niekur ir savaime niekur nedingsta. Jos formuojasi veikiamos įtakos tų tautų, prie kurių persikelia, aplinkos ir gyvenimo būdo pokyčių, jos sukuria naują kalbą esamos pagrindu, savo kultūrą, o paskui žūsta dėl vienokių ar kitokių katastrofų arba yra pamažu išstumiamos kaimyninių tautų, išmiršta arba asimiliuojasi. Nacionalinė kultūra – yra galingas, ir tuo pat metu trapus reiškinys. Norint ją išsaugoti, nepakanka turėti vienos ar kitos tautos palikuonių.
Tauta, perkelta arba persikėlusi į kitą aplinką, tampa kitokia. (Įskaitant klajoklius. Tautų klajoklių migracija vyksta vientisos stepių aplinkos ribose, kurias palikusios jos tapdavo kita tauta.) Todėl tautos sunaikinimo tikslo požiūriu visos deportacijos buvo teisingas veiksmas. Tauta, praradusi savo kalbą, – tai jau kita tauta. Kraujo ryšiai, tradicijos ir tikėjimas, aplinka ir kalba – kartu paėmus, visa tai sudaro tautą. Šeimos kalbiniai ir giminės ryšiai skirtingose pasaulio dalyse sudaro skirtingas tautas. Lietuvių kalba labai artima sanskritui, bet ne dėl to, kad lietuviai ir indai, lietuviai ir arijai – viena tauta.
Kalbu apie tai dėl paprasčiausios priežasties: Rytų Europos ir Izraelio žydai – tai skirtingos tautos. Rusijos imperija žydus apgyvendindavo prie vakarinių sienų, šitaip sukurdama buferines sritis. Panašiai elgdavosi ir Rusijos Vakarų kaimynai. Todėl – Babruiskas ir Vitebskas, Berdyčivas ir Vilnius, Poznanė, Varšuva, Černovicai ir Odesa, Rytų Vokietijos sritys ir Rumunija – buvo vietos, kur formavosi ypatinga tauta, kurią vadina aškenaziais, ir kurios dabar jau apskritai nebėra. Išblaškyti po pasaulį palikuonys – tai jau ne ta tauta.
Palyginkite žydų gyventojų skaičių tose vietose XX amžiaus pirmojoje pusėje – daugiau kaip 50 % ir iš viso daugiau kaip 10 milijonų. O dabar – mažiau nei 1 %, ir tie tik mažas lašelis tos kultūros, nes jie prarado svarbiausią atributą – kalbą. Rytų Europoje aškenazių populiacijos nebėra. O kadangi jos nebėra ten, jos nėra niekur. Kultūra – tai toks augalas, kurį perkėlus į kitą dirvą jis tampa visai kitoks.
Svarstymai apie tai, kad žydų tauta vis tiek gyva, neadekvatūs. Tai būtų tas pat, jei išnaikinę visą rusų tautą, pasakytume, kad slavai vis tiek gyvuoja, nes dar yra čekai. Tautos, kuri meldėsi hebrajiškai, bet kalbėjo, rašė ir dainavo jidiš, daugiau nėra. Po pasaulį pasklidę kalbantieji jidiš – tai tik keletas tūkstančių šeimų, iš kurių pusė gyvena ne pirminėje aplinkoje.
Vokietija ir Sovietų Sąjunga kariavo tarpusavyje tos tautos žemėse. Bet ne pagal valstybinę priklausomybę, o pagal teisę mažo žmogaus, gyvenusio, dirbusio savo mažoje žemėje ir mylėjusio ją. Nacistai atvirai skelbė tikslą sunaikinti tą tautą ir jį pasiekė. Dabar Vokietija bando atgaivinti savo žydų bendruomenę, bet tai jau kas kita. Gyvenimo stiliumi ir kultūra ji turi mažai ką bendro su sunaikinta jidiš kultūra.
Ir vėl jūs, žydai, virkaujat? Nusibodo.
Numatydama tokią reakciją, norėčiau patikslinti, kad manyje yra visų trijų pagrindinių istorijos dalyvių – žydų, vokiečių ir rusų kraujo. Todėl, manau, turiu teisę kaltinti visos tautos sunaikinimu ne „jus“, o mus. Jeigu mano žydiškas kraujas šaukiasi būti išsigelbėtas nuo dujų kameros, tai mano vokiškas ir rusiškas kraujas nori būti kartu su auka, kad tik neatsidurtų budelio vietoje.
Be to, mūsų šeimai taip pasisekė, kad niekas asmeniškai dėl žydiškumo nenukentėjo. Mano žydų protėviai neišvengė Stalino lagerių ir trėmimų, bet ne dėl tautinės priklausomybės. Vieninteliai mano giminaičiai, nukentėję dėl tautinės priklausomybės, buvo vokiečiai. Aš nežinau, kur ir kaip pradingo mano antros eilės dėdė Adolfas, nežinau, kas kankino jo dukteris lageriuose 1940-aisiais. Galiu tik įsivaizduoti, kad juos kankinęs enkavedistas buvo iš Baltarusijos kilęs žydas. Jis negalėjo sustabdyti nacizmo košmarų ir savo bejėgiškumą išliejo ant trijų jaunų beginklių moterų, nes jos buvo vokietės, užmušė jų vyrus, vaikus. Tai dar vienas pavyzdys, kad kare nebūna teisiųjų, nusikaltėliai – visi. Ypač tame kare.
Mano žydų protėviai dar valdant Nikolajui II kaip specialistai paliko sėslumo zoną, gyveno Maskvoje, iš esmės asimiliavosi, šeimoje nekalbėjo jidiš. Aš neturiu artimųjų, likusių Baltarusijoje ir pakliuvusių į dujų kameras. Todėl tai, apie ką kalbu, – ne mano istorija, ne mano šeimos istorija. Tai paprasčiausiai objektyvi istorija.
Buvo tauta. Ką mes apie ją prisimename? Kad tos tautos kultūroje buvo Šagalas, buvo Babelis, buvo Michoelsas. Tai beveik ir viskas. Kiek buvo poetų ir prozininkų, rašiusių jidiš. Visa ši literatūra mirė amžinai. Tapybą galima žiūrėti nemokant kalbos, o literatūros be kalbos nėra. Dar visai neseniai buvo filmų ir laikraščių jidiš kalba. Ko tik nebuvo. Ir viskas žuvo negrąžinamai tiesiog per vienos kartos laikotarpį.
Daugelis iš mūsų mėgsta dainuoti Chava nagila, Tum-balalaiką ir Bubličkus, Jidise mame. Bet tautos, sukūrusios šias dainas, tarp mūsų nebėra. Tai turime sąžiningai pripažinti.
Tie, kuriuos vadina aškenaziais, gyveno savo žemėje ne valstybinės priklausomybės, o mažo žmogaus nuosavybės teise. Titulinės tautos elgdavosi su jais kaip su pastumdėliais, primindamos jiems valstybinę priklausomybę, bet aškenaziai vis dėlto gyveno ir mylėjo savo vietas. Sugyveno su kaimynais ir mažai kas skubėjo išvažiuoti į nežinomą Palestiną arba Ameriką. Tada juos ėmė spausti labiau, visiškai asimiliuoti, vertė emigruoti į Palestiną, Ameriką arba Birobidžaną. Bet tauta vis dėlto gyvavo. Tol, kol atėjo nacistai su „galutinio žydų klausimo sprendimo“ programa. Ne šiaip nužudė milijonus žydų (kaip kad buvo nužudyta kitų tautybių žmonių), o išpjovė ištisą visavertę aškenazių tautą. Išpjovė tiek, kad likusieji gyvi nebenorėjo gyventi tose žemėse. Jie norėjo išvažiuoti amžiams ir užmiršti jidiš kalbą, susijusią su siaubinga paniekinimo ir naikinimo istorija.
Kad ir kiek daug būtų aškenazių palikuonių, gyvenančių visose pasaulio šalyse, jie jau nebesudarys tos Rytų Europos tautos.
Jie nebūtų buvę sudeginti dujų kamerose savo žemėse, jei kaimynai krikščionys arba komunistai būtų bent kiek labiau juos palaikę. SSSR pokario politika galėjo išsaugoti šią tautą, nors ir labai išretintą, bet dar neužmiršusią savo kalbos. Tačiau „nugalėjusi fašizmą“ liaudis turėjo kitų planų. Stalinas, kaip ištikimas Hitlerio sąjungininkas, ėmėsi galutinai įvykdyti jo programą. Per stebuklą išlikę likučiai jau patys daugiau nebenorėjo būti ta tauta.
Tai vienos iš tautų visiško sunaikinimo istorija, vienos iš Rytų Europos kultūrų, vienos kartos tęstinumo sunaikinimo istorija.
Tos tautos likučiai išsiblaškę po visą pasaulį ir jau niekada nesusijungs į vieną visumą. Jidiš kalbos tauta, Šagalo tapyba, Babelio literatūra, Michoelso teatras, Chava nagila tautos jau nėra, ir ji neatkuriama. Mirusios tautos neprisikelia. Izraelio naujoji bendruomenė pastaraisiais metais bando prisiminti jidiš, siūlo jos mokyti mokyklose, bet tai nelabai perspektyvu. Jauniesiems izraeliečiams aktualiau ir naudingiau mokytis arabų kalbos.
Kaip miršta tautos, kalbos ir kultūros? O būtent taip. Dar gyvi žmonės, kurie prisimena, kad jidiš buvo gyva kalba, o ji jau mirusi.
Dvi svarbiausios karo dalyvės – Vokietija ir Rusija – kartu, nors ir nelygia dalimi , įvykdė Hitlerio programą ir drauge nugalėjo įkyrėjusius aškenazius. Ir štai dabar, praslinkus dešimtmečiams, Vokietija žemai nulenkia galvą ir mėgina prikelti tai, kas neprikeliama. Rusija švenčia pergalę. Le Chaim.
Vertė M. Bočiarova.
Autorė – istorikė, o šis tekstas buvo paskelbtas jos tinklaraštyje, kurio medžiaga skelbiama “Echo Moskvy” portale.