Dail. Joan Landis. ŠavuotŠavuot šventės prasmė

Šavuot šventė žydams turi išskirtinę prasmę, nes  ji simbolizuoja sandorą tarp Dievo ir žydų tautos. Sandoros metu Aukščiausiasis pranašui Mozei (per jį ir visai žydų tautai) ant Sinajaus kalno dovanojo Tora – šventą tekstą Penkiaknygės pavidalu su 613 micvų (įsakymų), atskleidžiančių žmogaus egzistencijos pasaulyje prasmę ir esmę.

Pažymėtina, kad Dievas žydų tautai dovanojo Torą, padalintą į tris dalis: tai – Penkiaknygė, pranašai ir raštai. Šios dalys yra Rašytinės Toros pagrindas. „Rašytinę Torą sudaro hebrajiškas Šventojo Rašto kanonas (knygos rašytos hebrajų kalba), kuris vadinamas Tanahu. Žodis Tanahas sudarytas iš trijų hebrajiškų priebalsių (tav, nun ir khet), atitinkamai reiškiančių Tora (Penkiaknygė), Nevim (pranašų knygos) ir ketuvim (raštai).“ [1]  Šalia Rašytinės Toros egzistuoja ir Sakytinė Tora. Tai žodžiu perduodami autoritetingi mokymai, aiškinantys Rašytinę Torą.

Romėnams sugriovus Jeruzalės šventyklą iškilo grėsmė Sakytinės Toros žodinei perdavimo tradicijai, todėl Rašytinės Toros aiškinimus pradėta užrašinėti. „ […] Jahuda ha – Nasis užbaigė keleto judėjų išminčių kartų (tanajų) mokymų rinkinį, kuris buvo pavadintas Mišna (hebr. – pakartojimas) redagavimą. Ji sudaryta iš šešių skyrių: Pasėliai (Zrajim), Švenčių laikotarpiai (Moed), Moterys (Našim), Nuostoliai (Nezikin), Pašventinimai (Kodašim) ir Ritualinė švara (Tahanot). Tuomet ją aiškino ir komentavo kitos išminčių kartos (amorajai).“ [2] Iki IV a. vidurio iš šių aiškinimų ir komentarų buvo sudaryti rinkiniai vadinami Gemara, kurie kartu su Mišna sudaro Talmudą.

Remiantis Rašytine ir Sakytine Tora, Šavuot šventė dar vadinama Bikurum, Aceret bei Toros dovanojimo švente.

Dievas dovanojo žydams Torą, praėjus septynioms savaitėms po jų išėjimo iš Egipto. Hebrajų kalboje Šavuot reiškia savaitė. Taigi šis šventės pavadinimas žymi Toros dovanojimo laiką. Yra  ir kitas Šavot šventės pavadinimo aiškinimas, kuris remiasi žodžių Šavuot (savaitė) ir žodžių Šavuot (priesaika) sąskambiu. Manoma, kad šis sąskambis simbolizuoja dvi įvykusias priesaikas:

1. Žydų tautos priesaiką Dievui, kurią jie davė stovėdami Sinajaus kalno apačioje. Žydai prisiekė Dievui, kad jie vykdys Toros įsakymus ir gilinsis į jų prasmę.
2. Dievo priesaika žydų tautai, kad Jis niekada nepasirinks jokios kitos tautos. Ši priesaika nurodo į  Dievo ir žydų tautos sandoros amžinumą.

Bikurum pavadinimas siejamas su pirmojo derliaus vaisiais, kuomet žydai nešdavo juos į Šventyklą, dėkodami Dievui už jiems padovanotą derlingą žemę. Būdavo nešami kviečiai, miežiai, vynuogės, figos, granatai, alyvuogės ir datulės. Kadangi į Šventyklos vidų galėdavo įeiti tik Kohenai, tai visas atneštas derlius būdavo perduodamas jiems. Visi kiti likdavo Šventyklos kieme. Tuo metu būdavo skaitoma Toros ištrauka, primenanti žydams tuos laikus, kai jie dar neturėjo savo žemės. Šis skaitymas būdavo užbaigiamas žodžiais: „O dabar štai aš atnešiau pirmuosius derliaus vaisius iš žemės, kurią man dovanojai.“ [3]  Šis Šavuot šventės pavadinimas sujungia du žmogui svarbiausius dalykus: materialinę žmogaus egzistavimo galimybę ir žmogaus būvojimo šiame pasaulyje prasmę.

Talmude Šavot šventė paprastai vadinama Aceret. Šis pavadinimas atspindi idėją, kad Šavuot yra aštunta diena, užbaigianti Pesach šventę, kuri atsiliko nuo juos per septynias savaites.

Šavuot šventė taip pat vadinama ir Toros dovanojimo švente. Šis pavadinimas siejasi su Aceret pavadinimu, nes taip pat yra laikomasi idėjos, kad išėjimas iš Egipto (kuris prisimenamas Pesach šventės metu), buvo suponuotas kito tikslo, t. y. pagrindinis tikslas buvo ne išėjimas iš Egipto, o Sandora, įvyksianti tarp D-vo ir žydų tautos.

Pasiruošimas šventei

Kadangi Šavuot simbolizuoja santykio pradžią tarp Dievo ir žmogaus, šventės pasiruošimo metu kreipiamas dėmesys ne į buities paruošimą, bet į paties žmogaus dvasinį pasiruošimą. Šventei pradedama ruoštis likus trims dienoms. Šios trys dienos yra atskirtos nuo visų kitų dienų, per kurias yra ruošiamasi Toros priėmimui. Jų metu žydai atlieka kūno švarinimo ritualus bei susilaiko nuo lytinių santykių. Vyrai gyvenantys pagal ortodoksų tradiciją gali nusiskusti barzdas.

Taip pat prieš Šavuot šventę stengiamasi gerai išsimiegoti, nes ji švenčiama ir naktį.

Nors buičiai ir maisto ruošimui nėra skiriamas toks ypatingas dėmesys kaip ruošiantis daugumai kitų švenčių, tačiau esama kelių reikalavimų. Vienas iš reikalavimų – ant šventinio stalo turi būti iš pieniškų produktų pagamintų patiekalų. Pagrindiniai patiekalai – varškėčiai ir varškės įdaro trikampiai pyragėliai, kurie simbolizuoja, jog Dievas dovanojo Torą, sudarytą  iš trijų jau minėtų dalių.

Žydų folklore taip pat galima atrasti aiškinimų, kodėl Šavuot šventės metu būtina valgyti patiekalus, pagamintus iš pieniškų produktų. Vienu iš paaiškinimų teigiama, kad Mozė, būdamas dar mažas skendo ir buvo išgelbėtas tą dieną, kuri vėliau tapo Šavuot šventimo data.  Kuomet buvo norima jį pamaitinti, jis nepriėmė jokios žindyvės pieno, išskyrus žydės. Taigi pieniški patiekalai yra valgomi kaip prisiminimas, kad Mozė pasirinko žindyvę, kaip žydų tautybės moterį. Kitas paaiškinimas yra susijęs su tuo, kad iki Toros dovanojimo žydų mityba neturėjo nieko bendro su kašruto principais, todėl jų turimi indai nebuvo tinkami košeriniam maistui ruošti. Kol neatsirado galimybė tinkamai paruošti indus, kad juose būtų galima gaminti ir valgyti košerinį maistą, buvo maitinamasi tik pieniškais produktais. Dar vienas paaiškinimas susijęs su vienu tekstu iš Rašytinės Toros. Tai Giesmių giesmė, kurioje rašoma: „Medus ir pienas po liežuviu tavo“. [4]

Šavuot šventės metu sinagoga ir namai yra išpuošiami gėlėmis ir medžių šakelėmis. Sinagoga turi atrodyti ypač puošniai, nes manoma, kad Sinajaus kalnas iš visų pusių buvo apsuptas žalumos ir gėlių, kuomet Dievas dovanojo žydams Torą.

Šavuot šventimo procesas

Diasporoje Šavuot švenčiama dvi dienas: šeštą ir septintą sivano mėnesio dieną. Izraelyje – tik vieną dieną, šeštą sivano mėnesio dieną. Galimybę švęsti Šavuot ne tik šeštą dieną, bet ir septintą, įgalina Talmude egzistuojantys nesutarimai, kurią gi iš tikrųjų dieną buvo dovanojama Tora.

Šventės vakaras pradedamas įprasta „Maaryv“ malda. Po maldos valgoma šventinė vakarienė, po kurios prasideda „Tikun leil Šavot“ – mokymasis, kuris tęsiasi visą naktį. Ši tradicija pakankamai nesena ir manoma, kad ją Viduramžiais įvedė kabalistai. Pagrindinėje kabalistų knygoje „Zohar“ yra fragmentas, kuriame aukštinami tie, kurie net naktį užsiima Toros studijavimu.

Po šventinės vakarienės visi susirenka sinagogoje ir praleidžia joje visą naktį mokydamiesi ir skaitydami „Tikuna“, sudarytą iš Rašytinės ir Sakytinės Toros atrinktų fragmentų, taip siekiant parodyti, kad abi Toros tradicijos tarpusavyje yra neatsiejamai susijusios. Toros fragmentų skaitymas periodiškai papildomas dainomis ir šokiais. „Tikuno“ skaitymas baigiamas su saulės patekėjimu. Tuomet atliekamas rytinis budėjimas, kurio metu kiekvienas vėl pakartoja besąlygišką Toros priėmimą. Be šventinės rytinės maldos yra skaitomas fragmentas iš Toros apie pirminę Dievo atvertį, kurios metu žydams buvo dovanojami dešimt Dievo įsakymų. Tačiau tam, kad jie būtų tinkamai priimti, kiekvieną kartą per Šavot šventę pirmiausia perskaitomas „Akdamotas“ (eilėraščio formos kūrinys, parašytas aramėjų kalba, skirtas Dievui pašlovinti ir žydų tautos atsidavimą Torai išreikšti) ir visa „Rut“ knyga, nes būtent joje yra aprašoma, kaip turi būti nusiteikęs žmogus, iš tikrųjų pasiruošęs priimti Torą.

Rut yra tikrojo prozelito (žmogaus, perėjusio į kitą tikėjimą) vaizdinys. Ji buvo Mavo  karaliaus Eglono dukra, kuri dėl judaizmo išsižadėjo palikimo. Net tada, kai būsima Rut anyta Naomi sakė, kad Judėjoje ji ras tik skurdą ir badą, Rut jai atsakė tokiais žodžiais: „Kur eisi tu – eisiu ir aš, kur nakvosi tu – nakvosiu ir aš, tavo tauta – mano tauta, ir tavo Dievas – mano Dievas.“ [5]

Iki Toros dovanojimo žydai kaip ir Rut neišpažino judaizmo. Jie gyveno Egipte ir buvo įtakojami egiptietiškos kultūros, tad žydai, besąlygiškai priimdami Dievo jiems dovanotą Torą, taip pat buvo tikrųjų prozelitų būklėje.

Aneta Rostovskytė

__________________

[1] http://my.opera.com/Chochma/blog/2009/03/31/rasytine-ir-sakytine-tradicija

[2] Ten pat.

[3] Раввин Исраэль – Меир Лау Практика Иудаизма Исраел Модан 1996 с. 370

[4] Блу Гриньерг. Традиционый Еврейский Дом,  Москва,  Мосты културы,  2002,  с. 415.

[5] Раввин Исраиль – Меир Лау,  Практика Иудаизма,  Исраиль, Модан,  1996,  с. Dupak . . 374.ŠŠ