Dail. Joan Landis.Žydiškos vestuvės

Kiekviena pasaulio tauta turi savąjį šeimos sukūrimo būdą. Vienų taisyklės ir ritualai panašūs, kitų skiriasi. Tačiau visų tikslas vienas – siekiama įteisinti dviejų žmonių sąjungą, vadinamą šeima.

„ Ir palaimino juos Dievas, ir pasakė jiems Dievas: dauginkitės, ir užpildykite žemę .“
Bereišit 1:28

Hebrajų kalba žodis santuoka (kidušin ar nisuin) reiškia apšvietimą, pakylėjimą. Santuoka žydams šventa, o sutuoktiniai – palaiminti. Tora nurodo žydams šeimos sukūrimo tikslą – čia mes randame „davimo“ sistemą, nurodančią gyvenant atiduoti kitam kuo daugiau.

Šeima žydams – brangiausia vertybė, reikalaujanti be galo daug atsakomybės, kantrybės, atsidavimo, rūpestingumo, išminties ir, žinoma, svarbiausia – ištikimos draugystės ir meilės. Iš dviejų žmonių tauraus bendro jausmo gimsta sudėtinga ir jautri visuomenės ląstelė, dažnai lemianti ne tik ją sudariusių žmonių, jų vaikų, bet ir tautos, net valstybės ateitį. Tad, kad toji ateitis būtų šviesi, šeimyninis gyvenimas kuriamas remiantis Toros įstatymais. Sakoma, jog tuomet žydų šeimoje karaliauja harmonija, pilnatvė, tarpusavio supratimas ir svetingumas. Tokie namai spinduliuoja jaukia šiluma, skatinančia skleisti gėrį visam pasauliui.

„Kiekvienas, neturintis žmonos žydas  yra  pasmerktas liūdesiui. Jis gyvena be džiaugsmo, be palaiminimo, be gėrio, be Toros, be pasaulio harmonijos.“
Jevamot 62 b

Šį rimtą ir svarbų žingsnį žengia vertingomis savybėmis pasižymintys žmonės.  Suvokdami savo veiksmų prasmę, jie atsisako ankstesnės nepriklausomybės ir laisvės, pasiryžta prisiimti atsakomybę jau nebe tik už savo ateitį, priima naujas pareigas ir pasirenka priklausymą būsimai šeimai.
Būtent dėl šių savybių, žydų pasaulyje priimta manyti, jog  žmogus yra sutvertas šeimai ir jeigu jos sukurti nepavyksta, žmogus nėra laikomas pilnaverte asmenybe. Taip yra todėl, kad santuokinis gyvenimas suvokiamas kaip aukščiausia žmogaus egzistavimo forma.

Šadhanų, arba piršlybų vaidmuo

Visame pasaulyje gyvuojančios žydų bendruomenės skiria daug dėmesio šeimos vertybėms. Bendruomenės nariams sudaromos palankios sąlygos susiburti, susipažinti, bendrauti, kartu leisti laisvalaikį ir, žinoma, tuoktis. Kad, gyvendami ne savo etninėje tėvynėje,  žydai susitiktų ir būtų kartu, bendruomenėse įkuriami laisvalaikio ir užimtumo klubai, veikia papildomi būreliai: judaizmo, jidiš ir hebrajų kalbos užsiėmimai, rankdarbių, kompiuterinio raštingumo, šokių pamokos ir kt. Vasaros ir žiemos metu organizuojamos jaunimo stovyklos, kitokios išvykos, kurių programas paprastai kuria ir kuruoja patys bendruomenės nariai, savanoriai. O ką jau bekalbėt apie bendruomenių organizuojamas šventes, pobūvius bei konferencijas. Ir nors visa išvardinta veikla pirmiausia skirta visai ne piršlyboms, tačiau tai turima omeny visuomet. Tokiu būdu ir Lietuvoje susikūrė ne viena laiminga žydų šeima. Žydiškas švietimas ir bendruomenės paskata lėmė augantį tradicinių, pagal žydų papročius organizuojamų, vestuvių skaičių.

Piršliavimas laikomas ne menkesne micva (hebr. geras darbas) už pačią santuoką. Turint omeny santuokos prasmę ir reikšmę žmonių gyvenimams, toks šadhanų „darbo“ įvertinimas išties pelnytas.

Midraše yra pasakojimas apie vieną romėnų matroną, kuri paklausė rabino Josi Bar Halaftu apie tai, ką veikė D-vas po šešių pasaulio kūrimo dienų. Rabinas atsakė, jog D-vas ėmė piršliauti, stengėsi parinkti sutuoktinius savo žemiškiems kūriniams.

– Tai štai, pasirodo, ką Jis veikė! – pašaipiai atsakė romėnė. – Aš galiu per vieną valandą supiršti tūkstantį porų!

Ir ji ėmėsi darbo. Išrikiavo tūkstantį tarnų ir tarnaičių, ir paskelbė juos sutuoktiniais. Kitą dieną jie sugrįžo į jos namus įtūžę ir pasipiktinę, jie skundėsi, buvo apdriskę ir sumušti. Nei vienas nebuvo patenkintas tuo, kas jiems buvo paskirtas.  Romėnė susigėdusi pakvietė rabiną ir prisipažino:

– Ir iš tiesų, jūsų Tora teisinga ir nuostabi.

– Tik atrodo, kad piršliavimas paprastas darbas, – atsakė rabinas, – ir pačiam Dievui išspręsti šią užduotį nelengviau nei išsausinti Raudonosios jūros vandenis.

Sužadėtuvės ir ruošimasis vestuvėms

Anksčiau susižadėjimo faktas buvo tvirtinamas dokumentu tnaim. Jame buvo nurodomos specifinės jungtuvių sąlygos: su kokiomis pareigomis būsimoje šeimoje abi pusės privalo sutikti, aptariamos kiekvienam sužadėtiniui tenkančios materialinės išlaidos, abiejų šeimų atsakomybė. Vestuvių atšaukimo atvejis buvo lydimas baudine sankcija, nes tai negarbingas poelgis, žeminantis antrąją pusę.

Laikui bėgant  tnaim imta sudarinėti prieš pat vestuves, jis tapo tradiciniu formalumu, neretai apskritai praleidžiamu. Ir, žinoma, nebeliko sankcijų apsigalvojus tuoktis.

Laikotarpis iki vestuvių skirtas sužadėtinių šeimų susitikimui, jų pažinčiai, pasitarimui ir sprendimų, dėl būsimų vestuvių ir materialinės pagalbos naujajai šeimai, priėmimui. Dažniausiai jaukios vakarienės metu, šeimos aptaria sužadėtinių finansinę padėtį, tariasi ir pasiskirsto vestuvių išlaidas, pasisako dėl organizacinių šventės klausimų.

Anksčiau vestuvių pokylį buvo priima apmokėti būsimosios nuotakos tėvams. Jie būdavo atsakingi už šventės organizavimą ir prisiimdavo visas su tuo susijusias išlaidas. Savo ruožtu jaunikio tėvai, likdavo visam gyvenimui įpareigota talkinti šeimai buityje, materialiai ją remti. Tačiau ilgainiui padėtis pakito. Moterys tapo lygiavertėmis šeimos maitintojomis ir, bene kiekvienoje šeimoje, dirbantys tapo abu. Tad, išlaikyti šeimą vyro tėvams tapo nebeaktualu, atitinkamai pakito vestuvinių išlaidų pasiskirstymas. Šiuo metu, neretai, sužadėtiniai turi pakankamai lėšų vestuves kelti patys, tačiau žydiškos šeimos vis vien stengiasi prisidėti, kuo ir kiek galėdamos, kad tik niekas, jokių būdu, negadintų šventinės nuotaikos ir tarpusavio santykių su naująja šeima.

Vestuvių datos pasirinkimas

Sprendžiant dėl vestuvių datos, atsižvelgiama ne tik jaunųjų, jų šeimų, rabino pageidavimus, restorano darbuotojų, muzikantų užimtumą, bet ir tam tikrų, visiems žydams svarbių datų tautos kalendoriuje.

Vestuves draudžiama švęsti Omero dienomis – t. y. laikotarpiu tarp Pesah šventės ir Šavot. Tuo metu minimas žydų persekiojimas Palestinoje, II a., vykdytas valdant imperatoriui Adrianui. Tad, šiame septynių savaičių laikotarpyje yra tik kelios dienos, kai galima iškelti vestuves. Tai 33 Omero diena, kuri vadinama švente Lag ba Omer, kurios metu persekiojimas buvo sustabdytas,  Izraelio nepriklausomybė ir Jeruzalės suvienijimo diena. Iškėlus vestuves leidžiamą dieną, jas galima švęsti tris dienas, nepaisant prasidėjusios šventės Šavot ar Omero gedulo dienų tęsinio.

Vestuvių negalima kelti ir tris savaites iki Devintojo Avo. Tai pabrėžia šios dienos tragiškumą, juk šią dieną – 586 m. pr. m. e. ir 70 m., buvo sugriauta I ir II judėjų Šventykla. Taigi, vestuvėms lieka visos kitos kalendoriaus dienos, žinoma, neskaitant Šabato, švenčių dienų ir pasninkų.

Manoma, jog vestuvėms laiminga diena yra antradienis, nes būtent apie šią dieną, kurdamas pasaulį, Dievas pasisakė dukart.

Vestuvių organizatoriaus, ceremonijos vietos, vestuvinių pakvietimų, šventės programos, patiekalų ir muzikantų pasirinkimas

Žydų vestuvės susideda iš ritualinių etapų, tuoktuvių ceremonijos ir po jos sekančios Seudat micva. Seudat micva yra šventinė puota, kurios patiekalams nekeliami ypatingi reikalavimai, neskaitant kašruto principų ir keletos tradicinių maldų: duonai (nuo jos ir prasideda vaišės) ir Birkat Amazon – malda, baigus puotauti.

Vestuvių ceremonija gali būti atlikta bet kur. O vestuvių programa kaip ir šventinė puota, galinti būti oficiali ir visiškai neformali. Čia taisyklių nėra. Vestuvių programa ir pramogos – jaunųjų pasirinkimas. Turint omeny, jog žydų kultūrai būdingas tam tikras kitoniškumas, be abejonės, ne kiekvienas vestuvių organizatorius susitvarkytų su tokia užduotimi. Sakoma, jog tik žydas gali organizuoti ir vesti tikras žydiškas vestuves. Tiesiog dėl to, kad būtina jausti tautos dvasią, temperamentą ir mentalitetą. Todėl jaunieji dažnai kreipiasi į savo ar artimiausio miesto bendruomenę, ieškodami žydų muzikantų, vedančiųjų ir vestuvių organizatorių.

Pakvietimai į vestuves paprastai rengiami dviem kalbom. Žinoma, jog Lietuvoje yra gyva jidiš kalba. Tad ir pakvietimai dažnai rengiami šia, valstybine, kartais ir anglų, kalbomis. Izraelyje paprastai kvietimai rašomi hebrajų ir anglų kalba. Tradiciška yra tai, kad kvietimai siunčiami abiejų šeimų vardu, net ir tuo atveju, kai vestuves sau kelia patys jaunieji.

Santuokos liudijimas ir sutartis, hupa, priešvedybinės dovanos ir pamokančios rabino paskaitos

Ktubą (vedybinę sutartį) yra priimta užpildyti iki vestuvių ceremonijos pradžios. Izraelyje ją galima įsigyti religinių prekių parduotuvėje, o gyvenant svetur, pasidaryti pačiam kopijavimo būdu, užsisakant profesionalią kopiją iš spaustuvės ar, dažniau pasitaikantis sprendimas, paprašyti vietinio rabino dovanų.

Skirtingai nei mezuzai ar Toros ritiniui, ktubai nėra keliami specialūs reikalavimai. Ji nebūtinai turi būti rašoma ant pergamento ir ją nebūtinai turi sudaryti specialiai to apmokytas žmogus.

Ktuba yra senovinis juridinis dokumentas, pirmą kartą sudarytas III – II a. prieš m. e. Šis dokumentas skaitomas vestuvių ceremonijos metu. Jauniesiems stovint po hupa, vyras perduoda jį saugoti būsimai žmonai. Sakoma, jog sutuoktiniai, nesudarę ktubos, negalintys būti artimi. Šis dokumentas atlieka ir santuokos liudijimo funkciją. Po vestuvių jis paprastai rėminamas ir puošia šeimos namų interjerą.

Kartais sužadėtiniai, norėdami išsaugoti sakralų prisiminimą, savo vestuvėms užsisako, ar patys siuva, žydiškoms vestuvėms būtiną atributą ir simbolį – hupą.  Tai specialus audinys, baldakimas, po kuriuo ir vyksta vestuvių ceremonija. Vėliau jis taip pat neretai puošia namų interjero sieną.

Jaunosios tėvams priimta dovanoti jaunikiui talitą. Juo jis rengiasi per pačias vestuves. Rankdarbius mėgstanti jaunoji, neria ar siuva sužadėtiniui kipą.

Prieš vestuves jaunieji paprastai lanko juos tuoksiantį rabiną. Jis dar kartą tikslinasi ir tikrina, ar abu jaunieji iš tiesų yra žydai, ar jie atitinka Halahos įstatymus, ar nėra kliūčių jų santuokai. Pavyzdžiui, jei moteris tapo našle arba išsiskyrė su vyru, iki vestuvių būtinai turi praeiti ne mažiau trijų mėnesių, kad nekiltų klausimų dėl tėvystės; kai nors vienas iš jaunųjų yra išsituokęs, rabinas tikrina, ar skyrybos buvo garbingos. Tikrinama ir pasirinkta vestuvių data, jauniesiems aiškinama, kaip šeimoje laikytis kašruto taisyklių, atsakoma į jiems iškylančius, su šeimyninių gyvenimų susijusius, klausimus. Rabinas rekomenduoja naudingą literatūrą, tokiu būdu ruošdamas jaunuosius atsakingam ir doram gyvenimui. Neretai, prieš sutikdamas jaunuosius tuokti, rabinas prašo pasižadėjimo nesiskirti.

Savaitė iki vestuvių

Dail. Joan Landis. Mikva

Prieš vestuves įvykdomi trys tradiciniai veiksmai: ufruf – jaunikiui, nuotakos prausimasis mikvoje  ir sužadėtinių atskyrimas savaitei.

Šiuo laiku, per Šabatą, jaunikis kviečiamas skaityti savo Toros dalį. Tai vadinama alija, tačiau šiai alijai suteikiama ypatinga reikšmė. Vyras paskutinį kartą ją atlieka nevedęs. Po Toros skaitymo, jaunikio draugės, pažįstamos ir giminaitės, iš antrojo sinagogos aukšto, beria mažus, tvirtai kaspinėliu surištus maišelius su ledinukais, riešutais ir razinomis. Šis veiksmas reiškia saldaus ir džiaugsmingo gyvenimo palinkėjimą. Daugelyje bendruomenių po šios alijos visi dainuoja dainas, linkinčias jaunajam laimės.

Kartais ufruf atliekamas prieš porą savaičių iki vestuvių. Taip daroma tam, kad procese galėtų dalyvaut ir jaunoji.

Iki vestuvių likus porai dienų, jaunoji su mama keliauja į mikvą. Sefardų žydai šią ceremoniją atlieką triukšmingai, tuo tarpu pagal aškenazių tradiciją, šis ritualas liečia tik jaunąją ir jos mamą. Mikva simbolizuoja apsivalymą, būtiną prieš žengiant į naują, kitokį gyvenimą. Moteris turi kurti šeimą švari ir tyra, jos prausimasis mikvoje yra tarsi pasiruošimas susisaistyti šventais santuokos saitais.

Sužadėtiniai neturi matytis visą savaitę, iki pat vestuvių ceremonijos, o tiksliau, iki jaunosios veliumo atidengimo (badeken). Tačiau tai nereiškia, jog jie negali bendrauti telefonu,  naudotis elektroniniu paštu ir pan. Šis laikas yra skirtas pamąstymams ir susikaupimui.

Žydai ortodoksai organizuoja Šabat hatan (hebr. jaunikio šeštadienis arba bernvakaris). Žinoma, toks bernvakaris neatitinka šių dienų bernvakario supratimo. Nebūna nei išgertuvių, nei jau pasauly įprasto striptizo, nei netinkamų juokelių, nei jaunojo atkalbinėjimo vesti (tai būtų laikoma nuodėme). Be abejonės, tradiciniam judaizmui tokie dalykai nepriimtini, todėl jaunasis yra taip suplanavęs Talmudo skaitymą, kad paskutiniąją traktato dalį palieka būtent šiam vakarui. Jis perskaito jį, pasako Kiduš maldą vynui ir praleidžia išmintingą bei ramų laiką su savo draugais.

Vestuvių diena

„Visi palaiminimai, kuriuos gauna žmogus, pasiekia jį tik jo žmonos dėka“. Talmudas

Vestuvių dieną jaunieji pasninkauja iki pat ceremonijos pabaigos. Išimtis, Roš hodeš diena, kurios metu pasninkauti draudžiama. Pasninkas, linksmai ir džiaugsmingai ceremonijai, suteikia rimties ir susikaupimo. Taip pat, verčia jaunuosius pajusti, jog jie stovi prie naujojo gyvenimo slenksčio.

Jeigu vestuvės švenčiamos vakare, tai maldos Minha metu abu jaunieji sako Jom  Kipuro (atgailavimo) maldą. Jeigu vestuvės švenčiamos po pietų, jaunieji šią maldą taria savarankiškai iki tuoktuvių ceremonijos pradžios. Ši atgailavimo malda suponuoja visų ankstesniojo gyvenimo nuodėmių atleidimą. Su kitu žmogumi siekiama susisaistyti esant visapusiškai švariam, be nuodėmės, be tikslo nusidėti vėliau.

Kaip ir minėtą, žydų vestuvės susideda iš trijų dalių: ritualinių etapų, sutuoktuvių ceremonijos bei Seudan micvos.

Ritualinės vestuvių dalys

Jaunieji ritualinės vestuvių ceremonijos laukia atskirtose patalpose. Tuo tarpu, jaunųjų tėvai pasirašo simbolinės reikšmės sužadėtuvių sutartį – tnaim. Šioje sutartyje nurodomas įsipareigojimas vestuves švęsti nurodytą dieną ir valandą.

Pildoma ktuba. Paliktose dokumento vietose įrašomi besituokiančiųjų vardai, vestuvių data ir vieta. Ktuboje nurodomos įprastos sutuoktinių pareigos. Pvz., neretai ktuboje parašyta, kad jaunasis įsipareigoja išlaikyti žmoną materialiai, rūpintis jos sveikata, kitais poreikiais. Ji, savo ruožtu, prisiimanti pareigą vyrą mylėti, gerbti, rūpintis juo.

Patys jaunieji ktubos nepasirašo. Ją patvirtina paskirti liudininkai, esantys žydų tautybės, tikintys, su besituokiančiais nesusiję giminystės ryšiais.

Sutikimas su ktuboje nurodytomis pareigomis ir įsipareigojimas jas vykdyti, patvirtinamas simboliniu veiksmu. Rabinas ištiesia baltą audeklą, kurio kraštą paima jaunasis. Tuomet susirinkusiems pranešama, jog jaunasis, su ktuboje nurodytomis pareigomis,  sutiko.

Linksmiausia ritualinė vestuvių dalis – Dvar Tora. Jaunasis taria Dvar Tora (hebr. trumpa kalba) apie santuoką ir vestuves. Tuo tarpu susirinkusieji įvairiausiais būdais stengiasi jam sukliudyti: triukšmauja šaukdami, plodami, švilpdami ir kt. Jaunojo žodžių neturi girdėtis ir nesigirdi. Prabyla būsima žmona. Jai kalbant salėje tvyro tyla.

Šis naujas paprotys nėra visur prigijęs. Jis simbolizuoja aukštesnį moters vaidmens šeimoje pripažinimą.

Po linksmiausios ritualinės vestuvių ceremonijos dalies seka jautriausia, vadinama – badeken. Jaunoji pasodinama į jai skirtąjį, gėlėmis puoštą sostą. Netrukus ją apsupa moterys, su dainomis ir kartais šokiais, vyrai atveda jaunąjį prie būsimosios žmonos. Po ilgo savaitės išsiskyrimo jaunieji vėl susitinka. Vyras pakelia nuotakos veliumą.

Šią akimirką rabinas taria biblijinį palaiminimą. Ortodoksų tarpe yra priimta, jog šiame etape jaunųjų tėčiai palaimintų nuotaką pabučiuodami jai į kaktą.
Badeken tradicijos kilmė aiškinama skirtingai. Dažniausiai sakoma, jog šis ritualas skirtas jauniesiems įsitikinti, jog jie tikrai tuokiasi su savo išrinktuoju. Juk vienoje biblijinėje istorijoje būtent tokiu būdu įvyko klaida: Jakovui į žmonas pažadėjo Rachelę, o sutuokė su Lėja, paslėpę jos veidą veliumu.

Kitas paaiškinimas naudojamas rečiau. Jis toks: kai Rivka pamatė Icchoką, ji paslėpė savo veidą veliumu. Nuo tada žydų tautybės nuotakai dera visuomet puoštis veliumu vestuvių ceremonijos metu.

Po badeken jaunasis su palyda, dainuodami tradicines dainas, nueina prie hupos. Svečiai užima jiems patogiausias stebėjimui vietas. Jaunoji su palyda ruošiasi tuoktuvių ceremonijai.

Vestuvių procesas ir ceremonija

Pirmiausia po hupa įžengia rabinas ir kantorius (jei jis dalyvauja santuokos ceremonijoje). Kartais rabinas su kantoriumi iškilmingai įžengia po hupa, kartais ši akimirka neakcentuojama ir veiksmas atliekamas nepastebimai. Stovėdami po hupa jie pasitinka jaunuosius ir jų šeimas. Tradicinėse žydų vestuvėse pirmieji prie hupos ateina seneliai, jaunieji ir jų palyda ateina vėliau. Jaunųjų palydą paprastai sudaro draugai ir giminaičiai. Prie hupos palyda artėja skambant pasirinktai, žydiškai muzikai.

Ši iškilminga vestuvių proceso dalis vyksta skirtingai, nepažeidžiant keletos esminių taisyklių. Sužadėtiniai kartu prie hupos neeina, kiekvieną prie hupos palydi tėvai, kurie visą tuoktuvių ceremoniją stovi šalia. Šalia jaunųjų stovi ir jų broliai bei seserys, kartais net artimiausi draugai.

Ši žydų tradicija savita. Juk kitų tautų tradicinių vestuvių ceremonijos metu, jaunieji stovi vieni, tik dviese, pvz., priešais altorių. Tradicija simbolizuoja naujosios šeimos sukūrimą su artimųjų  išmintimi, parama ir pagalba. Manoma, jog tai suteikia šeimai tvirtumo, reiškia palaikymą ateityje.

Kai vieno iš jaunųjų tėvų tarp gyvųjų nėra, jų atminimui uždegama žvakė. Anksčiau buvo priimta žvakę nešti likusiam gyvam sutuoktiniui. Jam nešant atminimo žvakutę, velioniui skambėdavo gedulinga atminimo daina. Tačiau rabinai nusprendė, jog ši tradicija vestuvėms yra per liūdna. Dabar priimta mirusiems tėvams pasakyti tam skirtąją maldą, dalyvaujant tik rabinui. Likęs gyvas sutuoktinis, be gedulingų dainų, atneša prie hupos degančią žvakę. Uždegtas žvakes, žuvusiųjų giminaičių atminimui, nešasi išgyvenę didžiąją katastrofą. Prisimenami visi, galėję dalyvauti čia.

Jaunasis, įžengęs po hupa užsideda kitl ir laukia savo išrinktosios. Kitl yra baltas rūbas dėvimas Jom Kipūro metu. Jis simbolizuoja apsivalymą, atleidimą ir dorus ketinimus. Kitl jaunasis nusiima iš karto po tuoktuvių ceremonijos.

Į tuoktuvių ceremonijos salę įžengia nuotaka. Abiejų mamų vedama, ji priartėja prie hupos ir, kartu su mamom, apeina septynis ratus aplink būsimą vyrą. Šis ritualas simbolizuoja žmonos vaidmenį šeimoje. Apeidama septynis ratus, ji tarsi kuria jaukų namų židinį savajai šeimai. Kodėl septynis? Būtent todėl, jog Toroje septynis kartus parašyta: „Ir kai vyras ima sau į žmonas“.

Nuotaka užima vietą  šalia jaunikio atsistodama  jam iš dešinės. Jokios simbolikos čia nėra, tiesiog šitaip jam bus patogiau užmauti nuotakai žiedą ant dešinės jos rankos rodomojo piršto.

Hupa simbolizuoja naujus jaunųjų namus. Anksčiau buvo priimta vestuves kelti lauke po atviru dangumi. Tai ir dabar daroma pakankamai dažnai. Izraelyje rastume daugybę salių su stiklinėmis lubomis. Tokios salės įrengiamos, gerbiant ir tausojant šią seną žydų tradiciją, slepiančią tam tikrą palinkėjimą.

Santuoka po atviru dangumi simbolizuoja nesuskaičiuojamus besituokiančių palikuonis. Jauniesiems linkima tiek vaikų, kiek danguje yra žvaigždžių. Šiais laikais, dėl suprantamų priežasčių, žydai dažnai tuokiasi ir uždarose salėse. Rabinai aiškina, jog  lubos dangui ne kliūtis. Taigi, nebesvarbu, ar tuokiamasi po atviru dangumi, ar uždaroje salėje, svarbiausia yra būtent hupa, štai be jos žydai – nesusituoks.

Tuoktuvių ceremonija po hupa, susideda iš trijų gana trumpų etapų. Pirmiausia, tariami du santuokos palaiminimai. Šiuos palaiminimus rabinas taria laikydamas rankoje Kidušo bokalą, pripildytą košerinio vyno.

Ištaręs maldas, rabinas paduoda Kidušo bokalą jaunojo tėvui. Šis prineša bokalą prie savo sūnaus lūpų. Bokalas perduodamas jaunosios mamai. Ji pakelia nuotakos veliumą ir nuotaka paragauja vyno taip pat.

Svarbiausia ceremonijos dalis – žiedo dovanojimas ir jaunųjų kaip sutuoktinių paskelbimas. Taigi, rabinas pakviečia du iš anksto įgaliotus liudininkus ir jų akivaizdoje jaunojo klausia, ar žiedas, kurį jis ketina nuotakai padovanoti, iš tiesų priklauso jam. Beje, žiedas neturi būti brangus, geriausia, iš ištisinio metalo, nepuoštas brangakmeniais, ornamentais ar užrašais. Ši taisyklė išlikus nuo seniausių laikų. Taip siekiama išvengti nuotakos suklaidinimo dėl dovanojamo žiedo kainos (nuotaka neturi suklysti manydama, jog stiklas yra briliantas).

Jaunikis, liudininkų ir visų susirinkusiųjų akivaizdoje, užmauna nuotakai žiedą ant dešinės rankos rodomojo piršto ir ištaria nuo senovės laikų išlikusį palaiminimą: „Būk priskirta man šiuo žiedu Mozės ir Izraelio įstatymu.“

Rabinas arba garbės svečias aramėjų kalba perskaito ktubą. Kartais yra perskaitomas ir jos vertimas. Tai atlikus, ktuba  įteikiama jaunajam, kuris, savo ruožtu, ją atiduoda būsimai žmonai.

Oficialiosios  tuoktuvių ceremonijos dalys baigiasi ir rabinas ištaria savąjį palinkėjimą.

Paskutinysis tuoktuvių ceremonijos etapas skirtas septyniems santuokos palaiminimams, kurie vadinami Ševa brahot. Jie tariami laikant rankoje kitą, nei pirmosios tuoktuvių ceremonijos metu, vyno bokalą. Sakyti šiuo palaminimus laikoma didžiule garbe, ji suteikiama pasirinktiems vestuvių ceremonijos svečiams, kurie po vieną, tam tikslui, prieina prie hupos.

Po septynių palaiminimų rabinas perduodama vyno bokalą jaunojo tėvui ir šis prideda bokalą prie sūnaus lūpų. Vėliau nuotakos mama, pakėlusi jaunosios veliumą, vyno paragauti duoda ir jai.

Tuoktuvių ceremonija baigta. Tačiau prieš sušunkant jauniesiems Mazl tov (hebr. laimės), akimirkai susimąstoma. Juk paskutiniųjų septynių palaiminimų metu D-vo buvo prašyta, sukurti jaunajai šeimai tokius džiaugsmo ir šventimo garsus, kokie skambėjo Sione ir Jeruzalėje. Šie palaiminimai primena apie sugriautą Šventyklą, apie tai, jog pasaulis dar visiško atleidimo negavęs, apie tai, jog mūsų laimė niekada nebus pilna bei ilgalaikė, kol nebus atkurta visiška gerovė Sione ir Jeruzalėje. Paminint šią tragediją, atliekamas simbolinis ritualas. Ant žemės dedamas į foliją bei servetėlę įvyniotas bokalas, jaunikis sudaužo jį staigiu kojos smūgiu.

“Gyvūnų poravimasis – laikinas fizinis aktas. Santuokinio šventumo dėka, vyras ir žmona tampa artimiausiais giminaičiais.“
Maimonid

„Mazl tov! Mazl tov!“ – džiaugsmingai šaukia svečiai. Kadangi, ortodoksalios poros po hupa nesibučiuoja, prieš išeidami jie apkabina savo tėvus ir naujuosius giminaičius.  Jaunuosius iš salės išlydi draugai. Susikibę už rankų jie šoka lydėdami šeimą į specialią patalpą ijihud, kur sutuoktiniai yra paliekami keletui brangių minučių.

Ijihud yra laikas, kai susituokusieji pagaliau nutraukia savo pasninką ir gali pabūti netrukdomi vienu du. Šio papročio kilmė aiškinama skirtingai. Vienas paaiškinimų byloja, jog biblijiniais laikais jaunajam ir nuotakai buvo priimta suartėti iškart po įvykusios ceremonijos. Turėjo būti patvirtindama nuotakos nekaltybė, pateikiant atitinkamiems asmenims patalą su kraujo dėme.  Vėliau ši paklodė likdavo šeimos garbės įrodomąja  priemone.

Kiti papročio kilmę aiškina taip: pagal žydiškus įstatymus tuoktis buvo leidžiama trimis būdais, t. y., per tam tikros sumos perdavimą (žiedo), per sutartinio dokumento sudarymą arba per lytinius santykius. Ilgainiui pastarasis būdas rabinų buvo atmestas ir uždraustas, esą jis negarbingas ir neteisėtas. O dabar, tai, jog po ceremonijos pora paliekama viena, suprantama, kad vestuvės apima visus tris minėtus santuokos sudarymo būdus.
Ijihud vainikuoja žydiškas vestuves. Visi Halahos reikalavimai įvykdyti.

Po ijihud prasideda šventinė puota – Seudan micva. Jos metu, ortodoksalūs jaunieji už vieno stalo nesėdi. Taip pat, ortodoksalių vestuvių metu, pagal pasaulietišką muziką nešokama, yra atliekamos tik hasidinės ir izraelietiškos dainos. Be to, poros nešoka kartu. Svečiai paprastai sudaro ratelius aplink jaunąjį ir nuotaką, be to, moterys ir vyrai – atskirus.

Jaunieji tradiciškai kilnojami ant kėdžių. Juos, aukštai pakeltus, ant kėdžių vieną prie kito priartina taip, kad jaunikis galėtų pagauti nuotakos ištiestą skarelės kraštą.

Šventinės vaišes baigiasi ypatingu palaiminimu, kurio metu kartojami Ševa brahot. Ir vėlgi, ištarti šias maldas suteikiama garbė pasirinktiems svečiams.

Žydiškos vestuvės – tai religinė ceremonija ir linksma šventė kartu. Tai – dar vieni „namai Izraelyje.“ Kad tuose naujuose namuose viskas vyktų deramai, ortodoksalūs judėjai visą savaitę kartoja Ševa brahot. Tai atliekama susirinkus draugų ar giminaičių namuose. Kartais, kiekvieną vakarą rengiami priėmimai sutuoktinių garbei. Paprastai draugai, negalėję dalyvauti vestuvėse, atvyksta į vieną iš Ševa brahot skaitymų. Ši tradicija vienija, jos metu tvyro gerumo ir laimės nuotaika. Tikima, jog šis paprotys naująją šeimą sutvirtina, pirmi šeimyninio gyvenimo žingsniai lydimi tyrumu, šventumu bei tautinių tradicijų tąsa.

Margarita Gurevičienė
__________________________

Блу Гринбер, Традиционный еврейскй дом, Москва, Мосты культуры, 2002.