Aušvico koncentracijos stovykla
Prieš 65-erius metus išlaisvintas Aušvicas – viena didžiausių nacių koncentracijos stovyklų Rytų Europoje – šiandien yra dažnai turistų lankoma vieta. Kartu ji – ir viena pažeidžiamiausių, teigia „Smithsonian magazine“ žurnalistas ir redaktorius Andrew Curry. Siūlome jo straipsnį, publikuotą „Smithsonian magazine“ 2009-ųjų spalio mėnesį.
Kiekvienas, kuris apsilanko Aušvicą, prisimena plaukus. Tos krūvos plaukų aukštesnės už žmogų, jos svertų beveik dvi tonas. Kai pirmą kartą 1991 metais apsilankiau Aušvice, jie vis dar buvo juodi, rudi, rausvi, šviesūs, pilki ir žili – emociškai labai paveikus čia užgesusių gyvenimų įrodymas.
Kai grįžau į Aušvicą pastarąjį rudenį, plaukai buvo tapę pilka minkšta mase, panašėjančia labiau į vilną nei į žmonių plaukus. Tik pilkoje masėje pasitaikantys kaspinai rodė, kad tai yra vieta, kurioje Trečiasis Reichas įvykdė vienas didžiausių žudynių pasaulyje. Naciai Aušvice nužudė daugiau nei 1 mln. 100 tūkst. žmonių. Daugumą jų – pirmosiomis valandomis po atvykimo.
Šių metų sausio 27 dieną švenčiame 65-ąsias Aušvico išvadavimo metines. Nacių valdoma stovykla veikė nuo 1940-ųjų metų gegužės iki 1945-ųjų sausio, kai į jos teritoriją įžengė Sovietų Sąjungos kareiviai. Nuo 1947 metų, Aušvicas, kuris yra apie 50 kilometrų į vakarus nuo Krokuvos, tapo muziejumi ir memorialu. Jis įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą, į kurį paprastai įrašomos įvairios gražios ir kultūriškai vertingos vietos.
Šiandien Aušvicas, kuriam priklauso 155 pastatai ir šimtai tūkstančių įvairių artefaktų – yra. Restauratoriams jis – vienas didžiausių iššūkių, kuriam neprilygsta joks kitas. „Didžiausia problema – kiekiai“, – sako Jolanta Banas, vadovaujanti restauratoriams, kurių čia dirba 48 žmonės. „Batus skaičiuojame dešimtimis tūkstančių,“sako ji.
J. Banas supažindina mane restauratoriams, kurie stengiasi išsaugoti kiek įmanoma daugiau artefaktų iš buvusio stovyklos gyvenimo: SS bufeto sienų piešinius, kuriuose pavaizduota ideali vokiečių šeima, grindų plyteles iš kalinių barakų, dešimtis tūkstančių pageltusių medicinos kortelių, kurioms buvo naudojamas įvairiausias popierius: nuo kortelių iki tualetinio popieriaus.
Aušvico stovykla užima 50 akrų žemės (apie 25 ha – vert.), joje stovi 46 istoriniai pastatai, tarp jų – du raudonų plytų barakai, virtuvė, krematoriumas bei keletas kitų plytinių ir betoninių statinių. Birkenau, pagalbinė Aušvico stovykla, stovinti už 3 kilometrų, užima 400 akrų žemės, joje išlikę 30 žemų barakų, 20 kitų medinių struktūrų, geležinkelio bėgiai ir keturių dujų kamerų bei krematoriumų likučiai. Taigi J. Banas ir jos skyrius prižiūri iš viso 150 pastatų ir 300 pastatų griuvėsių.
R. Van Peltas sako, kad daugelio pastatų sienos įskilusios, pamatai sminga į žemę. Daug pastatų dėl saugumo uždaryti. Pro stogą lašantis vanduo pūdo gultus, ant kurių kadaise gulėjo kaliniai.
Tuo pat metu susidomėjimas Aušvicu yra didelis kaip niekad. Apsilankiusiųjų čia padaugėjo dvigubai. 2001 metais Aušvicą aplankė 492 tūkst. 500 žmonių, 2009-aisiais – daugiau nei milijonas. Lenkijai 2004 metais tapus Europos Sąjungos nare, Krokuva išpopuliarėjo tarp užsienio turistų. Aušvicas jiems tapo viena iš „must see“ vietų. Piko dienomis stovyklą aplanko iki 30 tūkst. lankytojų.
Lenkijos vyriausybė 2009 metais kitų ES valstybių, JAV ir Izraelio paprašė prisidėti prie fondo, kurio lėšos (6–7 milijonai dolerių per metus) būtų skiriamos Aušvicui atnaujinti. Šiuo metu muziejui aptarnauti kasmet skiriama 10 milijonų JAV dolerių. 2008-ųjų gruodį Vokietijos vyriausybė savo ruožtu pažadėjo didelę paramą: 87 milijonus dolerių. (Iš JAV iki 2009 metų pabaigos pažado nesulaukta.)
Iki 1990-ųjų visi muziejaus direktoriai buvo iš Aušvico kalinių. Šiuo metu muziejui vadovauja 37-erių Piotras Cywinskis. Jo kontora įsikūrusi buvusiame SS administracijos pastate, priešingoje pusėje nei buvusi dujų kamera ir krematoriumas. P. Cywinskis sako, kad Aušvicas netrukus virs istorija. Anot jo, dauguma buvusių Aušvico kalinių jau mirę, greit jų nebeliks visai, todėl išsaugoti buvusią stovyklą yra labai svarbu.
Jaunajai kartai, užaugusiai televizorių ir specialiųjų efektų aplinkoje, tam, kad ji įsitikintų praeities įvykių realumu, reikia „pačiupinėti“ tikrus daiktus. „Aušvicas yra atminimo vieta, tačiau ne tik – tai yra ir apie mūsų ateitį, – sako jis. – Tai pats svarbiausias restauravimo projektas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.“
Tačiau pastanga išsaugoti muziejų susilaukia ir kritikos. Vienas jų – Waterloo universiteto Ontarijuje, Kanadoje, Architektūros mokyklos kultūros istorikas ir pagrindinis Aušvico rekonstrukcijos ekspertas Robertas Jan van Peltas. Nors jis palaiko Aušvico pagrindinės stovyklos konservavimo idėją, tačiau teigia, kad tai vis dėlto yra „tam tikras tematinis parkas, erdvė, sutvarkyta turistams.“
Birkenau R. Van Peltas regi kitaip. Mat 80–90% originalių pastatų čia yra dingę arba iš jų likę tik griuvėsiai. Kadangi būtent čia vyko žudynės, Birkenau yra muziejaus šerdis. R. Van Peltas sako, kad leidimas šiam buvusiam Aušvico padaliniui galutinai suirti, jo galva, yra labiau tinkama forma atminimo vietai, nei nuolatinė pastanga šiuos griuvėsius atnaujinti. „Birkenau yra kraštutinai nihilistinė vieta, – sako jis. – Tiesiogine prasme čia dingo milijonas žmonių. Ar šio „niekiškumo“ neturėtų pajusti ir lankytojai? Užkonservuokime ją ir neleiskime žmonėms imituoti patirties, esą jie vaikšto žmonių, kurie čia buvo uždaryti, pėdsakais.“
Iš tiesų, jeigu palygintume šias dvi vietas – Aušvicą ir Birkenau, – pamatytume didžiulį skirtumą. Aušvicas visada pilnas lankytojų, mobiliaisiais telefonais fotografuojančių pagrindinių vartų užrašą: „Arbeit Macht Frei“, gidų, laukiančių savo grupių su ausinėmis ir mikrofonais. Birkenau, esančio už kelių kilometrų nuo pagrindinės Aušvico stovyklos, žmonių nedaug ir neįtikėtina tyla. Aplink tądien kai ten lankiausi buvo matyti tik grupelės tarp griuvėsių vaikštančių paauglių iš Izraelio, dėvinčių baltas – mėlynas kepurėles. Net sunku įsivaizduoti, kad čia galėjo slūgsoti, pasak liudininkų, jūra dvokiančio molio.
Aplankęs Aušvicą, Krokuvoje susitikau su vienu iš paskutinių čia laikytų žmonių: 89-erių metų buvusiu architektu Jozefu Stosu. Supratau, kad negaliu išvykti nepasimatęs su kuo nors iš išlikusiųjų. Paklaustas, ar neprieštarautų pasikalbėti apie praeitį, J. Stosas juokdamasis man atsakė, kad tai esanti jo „pilietinė pareiga“, nors jis esąs „jau gana senas.“
J. Stosas gimė Tarnove, apie 50 kilometrų nuo Krokuvos. Į Aušvicą jis patekęs 1940 metų birželio 13 dieną. Tada J. Stosui – tada skautui ir vienos katalikų organizacijos nariui – buvo 18 metų. Vokiečiai jį kartu su kitais 727 lenkais – dauguma jų buvo universitetų ir prekybos mokyklų studentai – susodino į pirmos klasės vagonus, pasakę, kad juos vešią į Vokietiją dirbti fermose. Tačiau traukinys nenuvažiavo į Vokietiją. Jis pasuko į Aušvicą.
1939 metų rugsėjo–spalio mėnesiais, po nacių Vokietijos ir Lenkijos karo, vykdant SS vado Reinhardo Heydricho įsakymus dėl Lenkijos visuomenės lyderių likvidavimo, šalyje buvo nužudyta apie 20 tūkst. lenkų – kunigų, politikų ir akademikų. Transportas, kuriuo buvo vežamas J. Stosas, buvo pirmasis lenkų belaisvių transportas į Aušvicą Antrojo pasaulinio karo metu. Po jo sekė kiti. Aušvice J. Stosas tapo kaliniu Nr. 752.
Koncentracijos stovyklai įrengti naciai panaudojo buvusios Lenkijos kariuomenės artilerijos dalinio kareivines. Tai buvo koncentracijos stovykla, kurioje kaliniai turėjo būti sunaikinti darbu. Naciai netgi buvo sugalvoję tam terminą, Vernichtung durch Arbeit („Sunaikinimas darbu“). Iš pradžių kaliniai buvo priversti išplėsti stovyklą, o po to joje dirbti: kasti žvyrą, dirbti SS kontroliuojamame ūkyje. „Jūs atvykote ne į sanatoriją, tačiau į Vokietijos koncentracijos stovyklą, iš kurios nėra jokio kito išėjimo, išskyrus vieną: per krematoriumo kaminą“, – sutikdamas kalinius sakydavo liūdnai pagarsėjęs Aušvico komendantas Karlas Fritzschas.
Kaliniai buvo sugrūsti į griūvančius barakus, maitindavo juos keletu šimtų kalorijų per dieną. Daugelis žmonių mirė nuo bado, išsekimo ir ligų, tarp kurių dažniausios buvo šiltinė ir dizenterija. Mušimai, kankinimai ir egzekucijos buvo stovyklos kasdienybė. Stovyklos gydytojai su kaliniais atlikdavo ir medicinos eksperimentus: ieškojo naujų sterilizacijos būdų, apšvitindami kalines moteris radiacija, naudojo nuodingus chemikalus, tyrinėjo žmogaus galimybes išgyventi ekstremalų šaltį ir badą. Paprastai šie eksperimentai baigdavosi kalinių mirtimi. Pirmaisiais metais nuo stovyklos įkūrimo per du mėnesius mirė 80% naujai atvežtų kalinių.
J. Stosas pasakoja, kad jis išlikęs, nes jam pavyko gauti lengvesnį darbą. „Aušvice dirbau aštuoniuose darbuose, – sakė jis. – Žinojau, kaip pasirūpinti savimi, vengiau blogiausio. Alkis buvo velniškas. Kol galėjai dirbti, galėjai tikėtis maisto davinio.“ Anot jo, labiausiai pasisekdavo tiems, kurie galėdavo dirbti po stogu – virtuvėje ar administraciniame pastate. Taigi tiems, kurie buvo medikai, inžinieriai ir kiti, turėję specialiųjų žinių. Kadangi J. Stosas buvo augęs kaime, jis mokėjo visko po truputį. Tai jį ir išgelbėję.
Aušvico stovykla nebuvo skirta vien tik lenkams. 1941 metų birželio mėnesį nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą ir, karui sėkmingai plėtojantis, paėmė apie tris milijonus karo belaisvių. Daugelis jų mirė iš bado, kitus atvežė į Lenkiją ir Vokietiją vergiškiems darbams. Dešimt tūkstančių kalinių į Aušvicą atvyko 1941-ųjų rudenį, netoliese jie pradėjo statyti Birkenau. Daugelis išmirė per pirmąsias savaites.
Vaizdai is Aušvico
„Mirtis naktį, mirtis ryte ir mirtis dieną“, – pasakojo buvęs rusų karo belaisvis apie Aušvicą.
Nuo karo pradžios specialiosios SS grupės, vadinamosios Einsatzgruppen, užkariautose teritorijose ėmė vykdyti žydų ir kitų žmonių egzekucijas. Einsatzgruppen apsupdavo kaimus ir miestelius, priversdavo suimtuosius išsikasti sau duobes ir sušaudydavo. Klarko universiteto Vorčesteryje, Masačiusetse, holokausto tyrinėtoja Deborah Dwork teigia, kad „iš dokumentų matyti, kad naciai ieškojo būdų, kaip išžudyti mases žmonių taip stipriai netraumuojant žudynių vykdytojų.“
1940-aisiais naciai jau naudojo karbono monoksidą slaptoms eutanazijos programoms Vokietijoje. Jų metu siekta numarinti protiškai atsilikusius žmones ir neįgaliuosius. Netrukus buvo išrastas ir Zyklon B. Tai buvo cianido junginys, skirtas naikinti utėles. 1941 metų rugsėjį Zyklon B buvo panaudotas naikinti žmonėms. Tąkart Aušvico sargyba į 11-ojo bloko, barako, kuriame buvo baudžiami prasikaltusieji, rūsį, suvarė kelis šimtus sovietų karo belaisvių ir sergančių žmonių ir įmetė į vidų Zyklon B granulių. Tai buvo pirmieji Aušvice nunuodyti žmonės.
Dujų kameros įrengimas stovykloje, naciams buvo sveikintina naujovė. „Man visą laiką keldavo šiurpą egzekucijos sušaudant, – prieš įvykdant mirties bausmę ilgoje išpažintyje rašė buvęs Aušvico komendantas Rudolfas Hessas. – Daugybė Einsatzkommandos narių, negalėdami daugiau pakęsti kraujo, nusižudė. Kai kurie netgi išprotėjo.“
Sargyba ir kitas stovyklos personalas stengėsi atlikti procedūras taip, kad kiek įmanoma sumažėtų kaltės jausmas ir būtų padidintas „eliminavimo“, tai nacių tuo metu vartotas eufemizmas, veiksmingumas. Greitai žudymas dujomis iš 11-ojo bloko buvo perkeltas į krematoriumą už stovyklos ribų. „Sušaudant, kai auka ir budelis stovi akis į akį, žudiko atsakomybė yra tiesioginė, – sako D. Dwork. – Nuodijant dujomis, ji yra suskaidoma.“ Netrukus vokiečiai ėmė atlikti tik vieną užduotį – sumesdavo Zyklon B granules. Visą likusį darbą atlikdavo specialios komandos, parinktos iš kalinių: Sonderkommandos.
Adolfas Hitleris numatė, kaip jis sakė, „žydiškojo maro“ sunaikinimą, tačiau pats asmeniškai nesugalvojo dujų kamerų ir nenustatė traukinių važiavimo grafikų. Bendras instrukcijas šiuo klausimu kūrė aukštesnieji SS pareigūnai, o jas tobulino ir vykdė paprasti Vokietijos piliečiai, tiek kariai, tiek civiliai. „1940 metais nebuvo jokios vienos strategijos dėl stovyklos augimo, jos funkcijų ir pavertimo mirties stovykla, – sakė D. Dwork. – Neturiu duomenų, kad ji išvis būtų suplanuota. Sprendimas sekė sprendimą, vienas žingsnis – kitą.“
Iki 1942-ųjų Aušvicas išaugo į didžiulį pinigų darymo kompleksą, kuris apėmė pagrindinę stovyklą, Birkenau (dar vadintą Aušvicu II) ir keturiasdešimt kitų, mažesnių stovyklų, kurių daugelis buvo sutelkta aplink Osvencimo miestą. Keletas – Čekoslovakijoje. Šis kompleksas aprūpindavo žmonėmis Vokietijos chemijos gamyklas, kasybos pramonę, batų fabrikus ir kitas įmones. Stropiai vykdydami įsakymus, norėdami pakilti karjeros laiptais ir siekdami prisipildyti savo kišenes, vidutinio rango biurokratai, tokie kaip R. Hessas, įgyvendino tai, ką mes šiandien vadiname holokaustu.
1942-ųjų sausio 20-ąją keturiolika tokių nacių funkcionierių, iš jų septyni mokslų daktarai, susirinko netoli Berlyno, prie Wansee ežero įsikūrusioje viloje, apsvarsti „Galutinį sprendimą“. Šiandien šis susirinkimas žinomas Wansee konferencijos pavadinimu. Šios konferencijos metu buvo surašyta viskas, apie ką jau buvo kalbama keletą mėnesių, apie galutinį žydų tautybės asmenų sunaikinimą. Vieni, tie, kurie buvo tinkami darbui, turėjo dirbti iki mirties, kiti, tie, kurie buvo per silpni dirbti, turėjo būti sunaikinti.
Po konferencijos nacių mirties stovyklos ėmė dirbti iš visų jėgų. Per slaptą operaciją, pavadintą „Reinhardas“, nuo 1942-ųjų kovo iki 1943-ųjų spalio mažesnėse koncentracijos stovyklose Rytų Lenkijoje buvo nužudyti 1.5 milijonai žydų. Treblinka ir šiandien beveik pamirštos Sobiboro ir Belzeko stovyklos buvo ne kas kita kaip geležinkelio bėgių ir dujų kamerų vietos. Patekę į jas, žmonės nebeišeidavo.
Aušvicas tapo labiausiai žinomas iš dalies dėl to, kad liko gyvenimo šioje stovykloje liudininkų. Ši stovykla nebuvo vien tik „mirties stovykla“. Tuos, kuriuos SS gydytojai įvertindavo kaip netinkančius darbui, siųsdavo į Birkenau dujų kameras „specialiam apdorojimui“. „Dantės pragaras, palyginti su tuo, ką mačiau aš, yra komedija“, – savo dienoraštyje 1942-ųjų rugsėjo 2 dieną rašė SS gydytojas Johannas Paulas Kremeris, po pirmojo dalyvavimo „specialiąjame apdorojime“.
Tąkart į stovyklą buvo atgabenti 957 žydai iš Prancūzijos, iš kurių tik 12 vyrų ir 27 moterys buvo pripažinti tinkami darbui. Labiausiai pasisekdavo tiems, kurie buvo atgabenami pavieniui, iš kalėjimų, o ne su žmonių prigrūstais vagonais. Taip gyva išliko šiandien 84-erių Anita Lasker-Wallfisch, profesionali violončelininkė, karo metu gyvenusi Vokietijos mieste Breslau (šiuo metu Vroclavas, Lenkija), šiuo metu londonietė. 1942 metais jos tėvus deportavo į mirties stovyklą. A. Lasker-Wallfisch, kartu su seserimi Renata bandė pabėgti pasinaudodamos suklastotais dokumentais, tačiau buvo sulaikytos Breslau geležinkelio stoties perone ir nugabentos į Aušvicą.
Kadangi seserys į stovyklą buvo gabenamos iš kalėjimo, jas vežė individualiai. Ir nesunaikino iškart atvežę. „Matyt, jie nusprendė, kad neverta naudoti nuodų vienai žydei nunuodyti“, – sakė A. Lasker-Wallfisch ironiškai. Pasisekė jai ir dėl to, kad ji mokėjo groti violončele. O tai jau buvo visai gerai. Ji atsidūrė Aušvico orkestre, kuris grodavo, tam, kad kaliniai, eidami į darbą, laikytųsi tvarkos. „Viskas nuo pradžios iki galo ten buvo beprotybė“, – prisimena ji. Ją nurengė, nuskuto plaukus ir ištatuiravo – tai buvo būdinga tik Aušvicui – kalinio numerį 69388.
Kai 1945-ųjų sausį sovietų kariuomenė priartėjo prie Aušvico, 56 tūkst. likusių kalinių vadinamaisiais „mirties žygiais“ SS evakavo į Vakarus, prieš atsitraukdami – susprogdino Birkenau dujų kameras ir krematoriumus. Kai Raudonoji armija į Aušvicą įžengė 1945-ųjų sausio 27 dieną, apie 6 tūkst. žmonių vis dar buvo gyvi. Dar 1 tūkst. buvo surasti pagrindinėje stovykloje.
Birkenau išlieka labiausiai apčiuopiama, labiausiai įstringančia užuomina, kuri, D. Dwork žodžiais tariant, byloja apie „didžiausią katastrofą, kuriai Vakarų civilizacija sudarė sąlygas ir kurią pakentė.“
Pasitraukdami vokiečiai padegė keletą medinių barakų Birkenau. Daug išlikusių sveikų pastatų vėliau išardė vietiniai gyventojai lenkai, kuriems trūks plyš reikėjo medžiagų būstams suręsti.
Kai Aušvico memorialas ir muziejus 1947 metais pirmą kartą lankytojams atvėrė duris, darbininkai stovyklą buvo atstatę ir perstatę. Kadangi spygliuota vietą rūdija, ją reikia nuolat keisti. 6-ajame dešimtmetyje tvarkant yrančią durų kamerą pagrindinėje Aušvico stovykloje, buvo pašalinta viena iš originalių sienų. Pastaraisiais metais darbuotojai turėjo kovoti ir su kartkartėmis pasitaikančiu vandalizmu. Štai praėjusių metų gruodį vagys pavogė užrašą „Arbeit macht frei“, tikėdamiesi jį parduoti kolekcininkams. Surastas užrašas buvo supjaustytas į tris dalis. Dabar jį reikia taisyti.
Laikui bėgant Aušvicas neišvengiamai taps vis mažiau autentiškas. „Tai, ką jūs matote, yra daugiausia rekonstrukcija originalioje vietoje, – sako istorikas R. Jan von Peltas. – Tai vieta, kurią reikia nuolat atstatyti, kad ji mums atrodyti nelyg griuvėsiai.“
Jis ne pirmasis, kuris yra nusiteikęs prieš stovyklos saugojimą dideliu mastu. Štai 1958 metais buvo planuojama per Aušvico stovyklą nutiesti 230 pėdų pločio, 3200 pėdų ilgio asfaltuotą kelią ir leisti griuvėsiams irti, taip lankytojams sudarant sąlygas susidurti su užmaršties jėga ir verčiant juos įsisąmoninti, kad jie negali visiškai suvokti, kokie nusikaltimai buvo padaryti šioje vietoje. Šiai koncepcijai vieningai pritarė memorialo projekto komitetas, tačiau ją visiškai atmetė išlikę gyvi buvę stovyklos kaliniai. Jie jautė, jog planui stokojama atminimo plotmės.
Kiekviena architektų ir restauratorių pastanga yra susijusi su atminimo išsaugojimo našta. „Jeigu iškyla pavojus objekto istorijai, mes jį paliekame ramybėje“, – sako J. Banas. Taip Tarptautinė Aušvico taryba, į kurią įeina muziejininkai ir buvę Aušvico kaliniai, nutarė, jog plaukų krūvoms turi būti leista natūraliai sunykti, kadangi tai žmonių palaikai.
Po trijų dienų vizito išvykdamas iš Aušvico pajutau, kad kai kuriems turistams Aušvicas tėra vienas iš daugelio punktų, kuriuose jie „turi“ atsižymėti. Nepaisant to, daugelis atrodė nuoširdžiai paveikti. Kad ir paaugliai iš Izraelio, stovintys prieš nužudytųjų nuotraukas, besiglaudžiantys vienas prie kito ir verkiantys. Kai pirmą kartą lankiausi Aušvice, neatkreipiau dėmesio į kambarį, kuriame sumesta daugybė puodų, keptuvių, ženklų, jog dalis žmonių iki pat paskutinės akimirkos tikėjo, jog gyvens. Kai J. Banas papasakojo apie vaikiškame bate rastą matematikos uždavinį, man užėmė gerklę.
Nėra įtakingesnio žmogaus, kuris galėtų daugiau papasakoti apie stovyklos pastatus, nei Wladyslawas Bartoszewskis. . Jam dabar – 87-eri. W. Bartoszewskis gimė 1922 metais, Vokietijai užpuolus Lenkiją ir užėmus sostinę, jis dirbo Raudonojo Kryžiaus sanitaru. Po metų, suimtas tiesiog gatvėje, jis buvo nuvežtas į Aušvicą. Čia jis išbuvo 7 mėnesius, kol, reikalaujant Raudonajam Kryžiui, buvo paleistas.
Po Aušvico W. Bartoszewskis padėjo įkurti pogrindžio organizaciją, kurios tikslas – gelbėti Lenkijos žydus. Jis taip pat kovojo su vokiečius Varšuvos sukilime, buvo tris kartus kalinamas: pirmaisiais komunistinės Lenkijos metais du kartus kaip aktyvus disidentas, 9-ajame dešimtmetyje už tai, kad palaikė Solidarumą.
Šiandien jis – Tarptautinio Aušvico komiteto pirmininkas. W. Bartoszewskis sako, jog joks monumentas ar memorialas negali pakeisti tikros vietos. „Puiku, kad galima nueiti į holokausto muziejų Vašingtone, – teigia jis. – Tačiau niekas nemirė Vašingtone. Čia yra didžiulės kapinės, kuriose nėra antkapių. Čia jie praleido paskutines akimirkas, čia jie žengė paskutinius žingsnius, čia jie tarė paskutinius maldos žodžius, čia jie atsisveikino su savo vaikais. Čia. Tai yra holokausto simbolis.“
www.smithsonianmag.com
www.bernardinai.lt