Holokausto paminklai ir kontrapaminklai
Kiekvienas paminklas, kuriuo įamžinamas Šoa, slepia savyje paradoksą. Viena vertus, kaip ir kiekvienas monumentas, jis stengiasi įgyti autoritetą atminimo atžvilgiu ar netgi jį kontroliuoti; kita vertus, paminklas Šoa, taigi toks paminklas oponuoja autoritariniam galvojimo būdui. Koks Jūsų požiūris į šią jautrią problemą?
Jūs teisus. Po Antrojo pasaulinio karo gimusi karta žvelgia į paminklą kaip į iš esmės totalitarinę meno ar architektūros formą. Tai didelis uolos gabalas, kuris pasako žmonėms, ką jie turi galvoti; tai didelė forma, kuri apsimeta turinti reikšmę, garantuojančią jai amžinumą, reikšmingumą, forma, kuri niekada nesikeičia, niekada nesivysto – ji užfiksuoja istoriją, balzamuoja ją, netgi tam tikra prasme ją sustingdo. Totalitariniai režimai, – tokie kaip Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija – ypač mėgo statyti paminklus, jie sukonstravo ištisą paminklų kultūrą. Negalima sakyti, kad to nedarė amerikiečių ar graikų demokratija, tačiau kai paminklai statomi įamžinant totalitarinių režimų aukas, reikia naudotis tokių pat režimų, kuriuos norima pasmerkti, pamėgtomis formomis.
Jauni vokiečių menininkai ir architektai čia mato esminį prieštaravimą. Taigi jie pradėjo kurti naudodami formas, kurios, jų nuomone, meta iššūkį monumentalumui, ir ėmė kurti kontramonumentalųjį (counter-monumental, counter-memorial) meną – toks paminklas laikui bėgant išnyksta, nėra amžinas; jis yra įstatytas į žemę, o ne stovi pakilęs virš jos; tai suteikia atminimui svorio.
Ar tai specifiška tik paminklams Šoa Vokietijoje?
Tokios įamžinimo formos turi tendenciją atsirasti tose kultūrose, kuriose su nesenais istoriniais įvykiais esama ambivalentiško santykio. Amerikoje, žinoma, didžiausias kontramonumentalusis paminklas būtų Maya Lin Vietnamo karo veteranų memorialas. Aukštų, baltų, falinių paminklų, kuriais aukštinama demokratija, mieste, Maya Lin suprojektavo, jeigu norite, moterišką formą – įstatytą į žemę, juodą, negatyvią formą, į kurią tu turi nusileisti, o ne pakilti. Tai yra vieta, į kurią veteranai ateina pagerbti savųjų. Čia amerikiečiai atsimena kankinamą santykį, tiek su tais berniukais (Vietname žuvo 59 000 amerikiečių), tiek, kaip jie juos sutiko, grįžusius iš Vietnamo. Kaip žinome, jie buvo sutikti tikrai nekaip. Tai buvo karas, kurį Amerika iš tiesų pralaimėjo; tai buvo karas, kurį amerikiečiai siekė sustabdyti 5–6 metus; tai buvo karas, kuris suskaldė visuomenę, gali būti, kad visam laikui; tai paveikė požiūrį į visus kitus karus, kuriuose Amerika vėliau dalyvaus. May Lin sugebėjo genealiai sukurti formą, kuri reflektuotų šį ambivalentiškumą, dėl šios priežasties paminklas yra taip gerai priimamas visų, kurie jį aplanko – tiek kareivių, tiek jaunesnės kartos.
Vokiečiai susidūrė su ta pačia problema: kaip suvienyti Berlyną, sakykime, turint galvoje Vokietijos nusikaltimų atminimą. Kaip tautai, kuriai priklausė nusikaltėliai, gedėti savo aukų? Tai du esminiai paradoksai, kurių neįmanoma išspręsti pastačius įprastinį paminklą. Taigi viena iš tokios refleksijos rezultatų – kontramonumentalioji architektūra. Ši architektūra kvestionuoja paminklą ir abejoja, ar jis gali suteikti, pateikti stabilių, amžinų atsakymų atminimui.
Taigi kaip sukurti formą, kuri reflektuotų šią ambivalenciją? Galų gale atsirado tokie paminklai kaip Išnykstantis paminklas Hamburge, nematomas paminklas Saarbrueckene, amerikiečių menininko Shimono Atties fotoinstaliacijos Berlyne ir galbūt Danielio Libeskindo Žydų muziejus Berlyne. D. Libeskindas suprojektavo muziejaus pastatą, kuriame paliko šešias tuščias erdves – šešios erdvės paliktos tam, kad primintų visiems įeinantiems, jog visa tai, ką jie pamatys muziejaus ekspozicijoje, nutrauks holokaustas. Papasakoti Vokietijos žydų istorijos koherentiškai jau neįmanoma, joje visą laiką bus lūžis. Statybos tebevyksta, ir tai išties žavi forma (muziejus duris atvėrė 2001 metais – vert. past.). Daug apie ją mąsčiau, man ji pasirodė labai tinkama.
Visai neseniai aplankiau Buchenvaldą, sutrikau pamatęs, kad menininkai ir ten dirbantys žmonės yra labiau susirūpinę atminimu ir įamžinimu nei pačia vieta ir jos istorija.
Rytų Vokietijos laikais Buchenvaldas buvo vieta, kuri, kaip jie sakė, susijusi tik su Buchenvaldu. Tačiau netgi jeigu tai, pasak jų, buvo susiję vien tik su tuo, kas vyko Buchenvalde, tai taip pat demonstravo, kaip Rytų Vokietijos valdžia panaudojo Buchenvaldo istoriją savo politiniams tikslams. Dabar, kai Vokietija susivienijo, Buchenvaldas yra vieta, kuri save neutralizuoja, mat nurodo tik į save.
Mes galime papasakoti apie tai, kas vyko Buchenvalde, tam yra nuolatinė ekspozicija. Joje pasakyta, kodėl, kas ir kam tai padarė. Tačiau iki jums pradedant atsiminti ir įsivaizduoti, norėtume kartu įspėti dėl to, kas įvyko. Taigi tai yra paralyžiuojanti savimonė ir galbūt Buchenvalde, ji gali būti tinkama. Man taip pat šiek tiek kelia nerimą, kai vietos tampa tokios reflektyvios, kad jose paralyžiuojama ir atmintis, ir istorija. Tačiau šiuo metu, manau, Buchenvaldas turės pergyventi jų abiejų suvienijimo periodą. Vadinasi, atsiminti ne tik tai, kas vyko čia tarp 1933-iųjų ir 1945-ųjų (Buchenvaldas, jei neklystu, buvo antroji koncentracijos stovykla po Dachau), bet taip pat tai, kas vyko čia iškart po karo – ką Raudonoji armija ir sovietai darė buvusiems socialistams, netgi buvusiems naciams tame pačiame Buchenvalde ir aplink. Buchenvaldo istorija turės būti papasakota kaip kontinuumas, ir tie metai jau nebus izoliuoti nuo kitų. Gerai tai ar blogai, ši vieta, kokia ji buvo komunistiniu laikotarpiu, dabar taps patraukli Vakarų vokiečiams.
Manau, jog kelia nerimą tai, kad atminties žymekliai įkalinami savyje ir taip yra nepajėgūs reprezentuoti ar reflektuoti istorijos, kuri užmirštama.
Sutinku su jumis. Atmintis faktiškai užblokuoja istoriją, kažin kaip ją užkerta ar pamiršta. Pavykęs paminklas Buchenvalde galėtų tapti tiltu tarp to, kas įvyko, ir kaip tai prisimenama; tai ryšys tarp istorijos ir atminties. Tai galėtų būti muziejaus direktoriaus uždavinys. Kiekvienas memorialas, kuris sugrąžina atmintį, pamiršta istoriją.
Nemačiau naujosios Buchenvaldo parodos. Žinau, jog ten vyksta įvairių įamžinimo darbų, menininkai ten kuria paminklus paminklams; ten netgi yra Horsto Hoheiselio paminklas, pastatytas pirmajam kalinių kadaise pastatytam paminklui. Buchenvalde dirba puikus direktorius. Jis dirba labai sudėtingą politinį darbą, manau, kad jis stengiasi atkurti atminties vaidmenį, tam, kad būtų sugrįžta prie istorijos. Turbūt jis pradeda nuo atminties ir juda 1933–1945 metų įvykių link.
Kalbant apie kontramonumentaliuosius paminklus, optimistiškai nuteikia tai, kad, pavyzdžiui, išnykstantis paminklas Hamburge, kuriame netgi kraštutinių pozicijų žmonės gali išreikšti save rašydami ant paminklo ir būti jo dalimi. Tokio kvietimo prielaida, jog užsimezgęs dialogas skatins humaniškesnę ir antifašistinę visuomenę. Tačiau yra baimės, kad gali būti ir priešingai.
Paminklas dingo. Ir Jochenas Gerzas, menininkas, nori nužudyti paminklą. Jis norėtų, kad kiekvienas paminklas sugrąžintų atmintį tiems, kurie ateina jos ieškoti, tai labai optimistinis požiūris. Jis tiki, kad atmintis yra kažkas labai individualaus, vidinio, ji negali įsikūnyti į akmenis – tiek kalbant apie uolas, tiek netgi apie koncentracijos stovyklų vietas. Jis sakytų (ir aš sutikčiau su juo), kad šios vietos pačios savaime yra užmaršios. Tačiau jeigu jos yra nušluojamos, ar kartu su pradingusiu paminklu neišsitrina ir atmintis? J. Gerzas sutiktų su šiuo klausimu, kadangi jis tiki, jog tai svarbu ateinančioms kartoms. Tačiau praktiškai tam, kad žmogus pamatytų ir suvoktų nematomus paminklus kraštovaizdyje, jis jau turi kai ką žinoti. Ar po 50, ar 100 metų mes žinosime pakankamai, kad galėtume sugrąžinti atmintį ir istoriją į šias vietas? Abejoju.
Ar pastebite panašų jautrumą JAV ir Izraelyje? Savo knygoje aprašote įdomų paminklo Bostone atvejį.
Taip, tai tiesa. Mano galva, įamžinimo procesas Bostone yra labiau iliustratyvus kaip atsiminimo aktas, nei pats rezultatas. Išlikę gyvi po holokausto, kurie gyvena Bostone, taip pat svečiai, yra gana patenkinti šešių stiklinių kolonų kompozicija. Man atrodo, kad jie labai gerai atspindi architekto Saitowitzo darbus. Jie čia kaip tam tikri architektūriniai tarpininkai tarp stiklinių biurų pastatų, stovinčių vienoje pusėje, ir senų plytų kolonijinių pastatų kitoje. Asmeniškai aš nelinkčiau čia įžvelgti pernelyg tiesmukų nuorodų – kolonos primena krematoriumų kaminus ar sudaro skaičių 6. Tačiau lankytojams pateikia instrukciją, kaip suprasti paminklą. Bostone jie sukūrė labai aiškų naratyvą apie tai, kas įvyko. Paminklas buvo pastatytas Freedom Path. Bostono paminklo žinia yra ši: „Čia, Laisvės take, atsiminkite pasekmes laiko, kai nebuvo laisvės“. Vėlgi – tai būdas suprasti Amerikos istoriją, būdas suprasti, kas atsitinka atrodytų, čia, Amerikoje, savaime suprantami principai nustoja egzistuoti.“
Procesai, visados yra labiau įdomūs, tačiau bendruomenės tuo nėra įsitikinusios, atrodo, lyg jos viešai skalbtų nešvarius skalbinius. Los Andžele vyksta aršios kovos tarp dviejų vietinių muziejų: tarp Žydų bendruomenės centro (Federacijos muziejaus) ir Simono Wiesenthalio centro. San Franciske vyko kovos dėl George‘o Segalo paminklo, Niujorke – dėl Kahno, Rapoporto paminklo 1964 metais ir netgi dėl naujo muziejaus Battery parke. Likusieji gyvi po holokausto yra sutrikę, mat šios vietos gali tapti ne susivienijimo, bet susipriešinimo vietomis. Prisiminkim memorialą žudynėms Babi Yare atminti, pastatytą Denveryje, iki šios dienos bendruomenė ten neįstengia susirinkti. Taigi procesas, kuris lyg ir galėtų būti sveikas, atmintį išstumia.
Norėčiau, kad palygintume Vokietiją, Izraelį ir Ameriką. Tie, kurie kada nors domėjosi atminties problematika pastebi, kad kalbant apie atminimą negalima išvengti ir užmaršties temos. Turint galvoje kolektyvinį atminimą, kas yra pamiršta šiose trijose šalyse?
Įdomu palyginti šias šalis. Amerika atsimena holokaustą per amerikietišką prizmę (t. y. žino, kad amerikiečių kareiviai išvadavo keletą stovyklų), ir apskritai linkę pamiršti žydų uždarymą į getus, deportacijas, netgi naikinimą; išsekusių kalinių vaizdai karo pabaigoje yra visa, ką jie žino. Tai atspindi visą holokaustą: kultūros ir žmonių sunaikinimas nejučia yra nustumiamas į šalį. Muziejus Amerikoje (Vašingtone), trumpai užsimena apie Amerikos atsisakymą bombarduoti Aušvicą ir Amerikos kvotas, kurias ji įvedė žydams; taip prisimenama tam tikra, sakykime, Amerikos pagalba vokiečiams. Tačiau visiškai užmirštama 1000 metų žydų istorijos ir naikinimo procesas.
Kas buvo užmiršta Izraelyje, tai – kankinystė. Dabar tai vėl prisiminta ir daugelį metų dominavęs herojiškumas buvo švelniai nustumtas į šalį. Kadaise tie, kurie siūlė įamžinti memorialus ir atminimo dienas, dažnai buvo buvę kovos organizacijų nariai. Jie norėjo atsiminti tuos, kurie priešinosi. Manau, kad net 1951metais pirmasis Izraelio Atminimo dienai siūlomas pavadinimas buvo Yom ha-Mered ha-Ghettaot – Getų sukilimo, atrodytų, kad sukilimai įvyko vieną dieną, diena.Tik vėliau buvo pridėti Kankiniai ir galiausiai diena tapo žinoma kaip Holokausto ir heroizmo atminimo diena.
Tik po Aichamanno teismo aukos tapo visuomenės savimonės dalimi. Izraelyje yra pamiršta tai, jog tie įvykiai tokie baisūs, kad jų neįmanoma išpirkti. Dabar Izraelyje suprantama, tarsi Izraelio valstybės įsteigimas būtų išpirkimas po tos baisios kankinystės, tarsi holokaustas buvo išganytas, kad dabar viskas jau yra gerai, kad holokaustas turėjo beveik „laimingą pabaigą“, kadangi buvo įsteigta valstybė. Izraelio valstybės įsteigimas yra, viena vertus, susijęs su holokaustu, tačiau tai neturėtų būti traktuojama kaip jo „laiminga pabaiga“.
Sakyčiau, kad holokausto neįmanoma išpirkti. Įsteigus Atminimo dieną žuvusiems Izraelio kareiviams, kuri yra prieš Nepriklausomybės dieną, valstybė tarsi sako žuvusiųjų tėvams ir tai daryti jai palyginti nesunku: „Žiūrėkite, mes šias dienas sugretiname, kad jūs galėtumėte vieną dieną apraudoti ir kitą – švęsti, kad žinotumėte, kodėl žuvo jūsų sūnūs. Jie mirė todėl, kad gimtų Izraelis, kad jis galėtų egzistuoti. Tačiau ar mes norėtume, kad panašiai būtų ir su holokausto atminimu? Galima nujausti ryšį tarp šventės, kai Dievas išlaisvina žydų tautą, veda ją į išlaisvinimą Izraelio valstybėje, per herojiškumo ir kankinystės atminimą, per žuvusiųjų kareivių atminimą – tai viename pasakojime susijusių įvykių grandinė. Užmirštama tai, kad holokaustas negali būti įpintas į jokią grandinę. Jis tampa automatiškai reikšmingas, vos tik yra pažymimas kalendoriuje. Tačiau dabar Izraelyje visos šios datos yra minimos labai kompleksiškai; aš nesu dėl to susirūpinęs.
Vokietijoje yra pavojus, kad nors ir minimas nacionaliniu lygiu, holokaustas bus kažkokiu būdu primirštas, paliktas praeičiai. Bijau, kad pagrindinė priežastis, kodėl vyriausybė nutarė pastatyti Nacionalinį memorialą Europoje nužudytiems žydams Berlyne, yra noras užritinti didžiulį akmenį ant 20 amžiaus baisybių ir taip įžengti į 21 amžių jo neprislėgtiems. Jeigu tai tiesa, geriau, kad to vieno memorialo nebūtų. Galėčiau užduoti daug klausimų apie tai, pats esu įtrauktas į šiuos reikalus.
Minėdami holokaustą vokiečiai taip pat linkę pamiršti žydų svarbą ikikarinei Vokietijos kultūrai. Įsteigus žydų muziejų, ši atmintis sugrįš. Minėdami holokaustą, ir vien tik jį, jie linkę pamiršti, kad vokiečių kultūra yra neatskiriama nuo žydiškų jos komponentų, kurie buvo visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus.
O lenkai?
Jie ima taikytis su tuo. Lenkijos klausimas yra turbūt labiausiai komplikuotas. Lenkija visada matė save kaip „visų tautų Kristų“, nesvarbu, kad ir kas vyktų Europoje, ji kenčia nuo visų, iš visų pusių; ji visada patiria priespaudą. Lenkai suvokia save kaip labiausiai nukentėjusią tautą Europoje, ir ne be pagrindo. Kadangi tai katalikiška kultūra, jie turi labai gerą žodyną kalbėti apie save kaip „Europos kultūros Kalvariją“. Jeigu sugretintume juos su žydais, kurie netgi krikščionių yra pripažįstami kaip labiausiai kentėję, atsiranda naratyvų varžymasis.
Iki šių dienų, nedaug lenkų buvo susipažinę su žydiškuoju pasakojimu apie Šoa. Jiems buvo pasakojama, kas buvo daroma su lenkais, tokiose vietose kaip Aušvicas, Chelmno, Belzekas. Tik visai neseniai žydiškasis naratyvas apie holokaustą įėjo į lenkų sąmonę, ir tai buvo labai sąmoningas procesas. Lenkų gidai ir istorikai vyko į Izraelį, Ameriką ir čia studijavo žydų istoriją.
Ir atvirkščiai, mes, žydai, turime išmokti lenkiškąjį pasakojimą, kad nuvykę į tokias vietas kaip Aušvicas, nelaikytume gidų esesininkais. Lenkai nėra mūsų pagrobėjai, jie nelaiko ten mūsų, bet nori papasakoti savo istoriją. Kartais man tenka stebėti žydų turistų grupes, atvykusias iš Amerikos ir Izraelio, kurios išlieja savo pagiežą ant lenkų gidų. Jiems atrodo, galbūt dėl to, kad stovyklos yra Lenkijoje, jog tai lenkai jas įsteigė, o ne vokiečiai, ir kad visa tai kažkaip susiję su lenkų antisemitizmu. Taigi šios istorijas reikia papasakoti.
Tiek lenkų, tiek žydų turistai yra užmaršūs. Turime stengtis pasakoti abi istorijas paraleliai, kad suprastume, kokį vaidmenį Aušvicas vaidina lenkų sąmonėje, kad lenkai galėtų suprasti, kokį vaidmenį žydai vaidino jų kultūroje prieškariu; tada Lenkijoje gyveno 10-11 procentų žydų, toks skaičius stebina lenkus.
Atmintis ir užmarštis
Noriu jums užduoti bendrą klausimą. Pirmoje savo knygoje „Writing and Rewriting the Holocaust” (1989), teigiate, kad kiekvienas liudijimas ar pasakojimas apie Šoa yra „nesusijęs ženklas“ (detached floating sign), kuris nepajėgus atspindėti nei rašančiojo būsenos, nei tikrovės, apie kurią yra rašoma. Ar negalvojate, kad toks, sakyčiau, postmodernus diskursas, vienaip ar kitaip siūlantis potencialų reliatyvizmą, gali vesti prie holokausto trivializavimo, reliatyvizavimo ar netgi neigimo.
Tai kritika postmodernistiniam žargonui, kuris iš tiesų kartais jos vertas. Stengiausi pernelyg neapkrauti šios knygos žargonu, tačiau stengiausi atkreipti dėmesį tai, kaip rašė dienoraščius geto gyventojai: vyksmas, plunksna, ranka, popierius, – viskas buvo susijungę konkrečiame momente. Jie aiškiai suprato, kad vos tik jie pakils nuo savo dienoraščio, jį galės naudoti kas panorėjęs ir kaip panorėjęs, jie bus atviri iškraipymams.
Elie Wieselis (Izraelio rašytojas, Nobelio premijos laureatas – vert. past.) yra sakęs, kad viena iš priežasčių, kodėl jis nieko nerašė, buvo baimė, kad tai, ką jis parašys, užims tikrų įvykių vietą, pakeis tikrovę. Žmonės ims negalvoti apie tikrovę, bet tik apie knygas. Maža to, kadangi jokia kalba nepajėgi atlikti savo uždavinio, visa tai, ką jis pasakytų apie įvykius, juos tarsi prijaukintų, padarytų suvokiamus, padarytų juos logiškus. Jis bijojo, kad tai bus netikslu, kaip ir kiekviena literatūra ar pasakojimai yra netikslūs. Tačiau mes turime pasakyti, kad tai įvyko, turime atsiminti, kad interpretacija nereliatyvizuoja įvykių, tačiau verčia mus, veda mus atsakyti į pasaulio iššūkius tam tikru būdu, panašiai kaip ir holokausto aukos.
Dienoraščio rašytojas, kuris rašė dienoraštį tam tikrą dieną, atliepdavo būsimąją praėjusios dienos šviesoje. Egzistuoja vienas veiksnys, susijęs su rašymu; rašymas nereliatyvizuoja, tai būdas, kuriuo mes suprantame mus supantį pasaulį. Mes netiriame vien tik to, kas parašyta, mes turime nuolat žiūrėti, kaip dienoraščiuose buvo aiškinami įvykiai, netgi kai suprantame, kad mes niekada, ačiū Dievui, to nepatirsime tiesiogiai. Tai, prabėgus 50-čiai metų, didžiulė palaima mums.
Saulas Friedlanderis (žydų kilmės istorikas – vert. past.), savo naujajame darbe užduoda puikų klausimą: „kokį vaidmenį istorikui vaidina atmintis? Kokį vaidmenį pasakojant holokausto istoriją vaidina išlikusiųjų atmintis?“ Istorikai buvo pirmieji, kurie atmetė išlikusiųjų gyvųjų atmintį kaip nepatikimą, mat pastarieji nuolat maišą datas, vietas, chronologiją, įvykių eigą, ir vietoj to pasiūlė grįžti prie dokumentų ir faktų.
Tačiau ignoruodami išlikusiųjų balsą, tai, kaip jie atsimena įvykius, istorikai dažnai ignoruoja, kodėl jie reagavo taip, o ne kitaip. Mano nuomone, tai paneigiama didelė tikros istorijos dalis. Netgi jei įvykiai buvo suprantami netiksliai, tai dalis holokausto istorijos. Taigi aš nenorėčiau atskirti rašymo aktualią akimirką ir rašymo po to, nematau rašymo kaip uždaros ženklų sistemos. Dalis holokausto tikrovės yra dalykai, kurie iš jo išplaukė – dienoraščiai, memuarai, netgi romanai. Tai mūsų, kritiškai nusiteikusių istorikų uždavinys – atidžiai atskirti šias formas, atskirti, kaip atmintį organizuoja dienoraštis, kaip filmas ir kaip fotografija.
Ar mes ko nors išmokome?
Noriu užduoti „pedagoginį“ klausimą: ko mus moko holokaustas, jeigu kalbėtume apie Amerikos kontekstą? Holokaustas, kiek jis yra pamoka žmonijai, taip pat skatina varžymąsi tarp etninių grupių. Kodėl mes prisimename holokaustą? Ir kodėl jūs asmeniškai rašote apie jį?
Nenorėčiau mokyti apie holokaustą tik dėl to, kad iš jo galima ko nors išmokti. Na, o kalbant apie pamokas, jos yra bendros: kas atsitinka, kaip mes stovime šalia ir nieko nedarome, matydami, kaip viena grupė ką nors daro kitai grupei, vien dėl to, kad tą akimirką mums atrodo, jog tai mūsų neliečia. Tačiau šios pamokos yra trapios, kadangi niekas taip jau labai nepasikeitė. Holokaustas neišmokė pasaulio aktyvumo. Faktiškai jis išmokė mus būti šiek tiek įtariems dėl atminties, jos pačios labui.
Per JAV Holokausto memorialinio muziejaus atidarymą kalbėjęs Elie Wieselis staiga nutraukė savo kalbą, atsisuko į prezidentą B. Clintioną ir pasakė: „Tačiau, pone prezidente, noriu jums pasakyti, jog negaliu ramiai miegoti dėl to, ką man teko matyti Bosnijoje ir Hercogovinoje“. Tai buvo 1993 metų balandis, bosnių musulmonų genocidas tada vyko pilnu tempu. „Mes turime kaip nors sustabdyti šį genocidą, pone prezidente“. Tada kamera nukrypo į prezidentą Clintoną, kuris buvo sujaudintas šių jam adresuotų žodžių. Faktiškai per savo rinkimų kompaniją jis buvo pasižadėjęs padaryti ką nors dėl bosnių. Mintyse tarsi girdėjau jį sakant: „Tačiau, Eli, aš stengiuosi dėl Bosnijos musulmonų; aš čia su jumis prisimenu holokaustą.“ Dabar gi viskas vyksta priešingai nei turėtų: vietoj to, kad ką nors darytume, mes tik paminime praeities įvykius, o šie minėjimai tampa aktyvių veiksmų pakaitalu.
Dar viena pamoka – mes minime holokaustą, kadangi išlaikėme savo mylimųjų atminimą. Tačiau kai minėjimas tampa savitikslis, kai tai tampa mušimųsi į krūtinę, minėjimu dėl minėjimo, tai tampa problema. Manau, kad kažkas panašaus gali įvykti ir su holokausto minėjimu. Holokausto prisiminimas neturėtų mus sulaikyti nuo šeimos kūrimo, vaikų turėjimo ir geresnio gyvenimo kūrimo. Tai tik viena pamoka, maža pamoka, tačiau mes ją turėtume turėti galvoje.
Dažnai savo studentų klausiu, kodėl jie pasirinko mano kursą, kodėl jie nori 15 savaičių skaityti tuos dienoraščius ir memuarus, galvoti apie istoriją. Visi jie turi skirtingų motyvų: žydų kilmės studentų motyvai susiję su jų šeima ir tapatybe; noru suprasti žydų istoriją ir jų vietą Europos istorijoje, suprasti, kodėl jie yra čia, Amerikoje, kai dalis jų šeimos Izraelyje.
Studentų ne žydų motyvai mišrūs: paprastai jie nori suprasti blogiausią dalyką, kurį vieni žmonės yra padarę kitiems žmonėms. Taigi jie automatiškai universalizuoja. Jie žino, kad tai žydų tragedija, tačiau nori ją suvokti pasauliniame kontekste. Tada aš jų klausiu: „Kodėl gi jūs norite sužinoti apie blogiausią dalyką, kurį vieni žmonės yra padarę kitiems žmonėms?“ Dažnai jų atsakymas dėl meno, literatūros, muzikos įtakos yra vien apie gražius dalykus. Tai yra iliuzija – šiandieninė karta yra gana supratinga – galvoti, kad istorija yra vien tik žmonijos pasiekimai; holokaustas taip pat yra žmonijos pasiekimas. Jeigu mes jį pamiršime, tai gali vėl pasikartoti. Jie negalvoja, kad tai galėtų įvykti žydams, jie galvoja apie bet kurią tautą.
Ar tai reiškia, kad jie ryšis imtis veiksmų, kad tai neįvyktų bosniams, kambodžiečiams ar vietnamiečiams? Bijau, kad ne. Faktiškai tai jiems tampa kančių spektakliu. Tai atviras klausimas. Jeigu tai nepriverčia mūsų reaguoti – konkrečiai ir politiškai – bombarduoti serbus, kurie žudo Bosnijos musulmonus, gelbėti vietnamiečius, įsikišti į Kambodžos problemas, į Ruandos vidaus žudynes – tada, aš bijau, tai tampa uždara atmintimi, minėjimu dėl minėjimo. Tai tampa ne atminimo, o užmaršties forma. Kita vertus, yra labai lengva sakyti, kad mes turime veikti ir įgyvendinti tai politiškai. Mes neturėtume ignoruoti vietos politinių realijų taip pat.
Yad Vashemo tarptautinės holokausto studijų mokyklos puslapyjewww.yadvashem.org išspausdintą interviu vertė Zigmas Vitkus.